Nevalstybinių subjektų dalyvavimas ginkluotuose konfliktuose: tarptautinės humanitarinės teisės problemos

Magistro baigiamajame darbe tiriama netarptautinių ginkluotų konfliktų rūšis ir viena iš netarptautinio konflikto šalių – nevalstybiniai subjektai (arba ginkluotosios pasipriešinimo grupuotės). Netarptautinio ginkluoto konflikto metu visos konflikto šalys, įskaitant nevalstybinius subjektus privalo laikytis tarptautinės humanitarinės teisės normų, i.e. 1949 m. Ţenevos konvencijų bendrojo 3 straipsnio, 1977 II papildomo protokolo (jei atitinka protokolo taikymui keliamus reikalavimus ir yra ratifikuotas konflikto valstybės). Atkreiptinas dėmesys, kad bendrasis 3 straipsnis yra laikomas paprotine norma, o tos II papildomo protokolo nuostatos, kurios atsispindi bendrajame 3 straipsnyje taip pat laikomos papročiais, kurie taikomi visoms konflikto šalims netarptautinio ginkluoto konflikto metu. Daug darbo probleminių aspektų glūdi taikytinos teisės nustatyme. Mokslininkai paţymi, kad netarptautinių ginkluotų konfliktų teisė yra daug siauriau reglamentuota nei tarptautinių, todėl daţnai analogiškose situacijose siūlo vadovautis keturių 1949 Ţenevos konvencijų straipsniais ar I papildomu protokolu, kad spragos būtų uţpildytos. Šis siūlymų pritaikymas atsispindi toliau magistro baigiamajame darbe nagrinėjamuose įsipareigojimų pagal bendrąjį 3 straipsnį ir II papildomą protokolą probleminiuose aspektuose bei atsakomybės klausimuose. Apţvelgiami atskiri ir fundamentalūs įsipareigojimai, kaip humaniškas elgesys, svarbiausios garantijos, rūpinimasis suţeistaisiais ir ligoniais, civilių apsauga ir kt., kurie privalomi ginkluotoms pasipriešinimo grupuotėms ir uţ kurių nesilaikymą joms kyla atsakomybė. Atsakomybę darbo autorė skirsto į dvi rūšis: ginkluotų opozicijos grupių atsakomybė ir grupės vadų atsakomybė. Pabrėţtina, kad tas, kas atliko veiksmą, laikomą nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, turi atsakyti ir būti nubaustas, o tie atvejai, kai vidaus teisė nenumato bausmės uţ tokią veiką, neatleidţia nusikaltimo padariusio asmens nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę. Darbo autorė taip pat aptaria dvi dabar vykstančių konfliktų situacijas – Afganistane ir Sirijoje – kur parodomas teisės veikimas praktinėse situacijose. Taip pat darbe pateiktas pokalbis su Lietuvos nacionalinės paramos elemento septintosios pamainos (NPE-7) karių Afganistane vadu plk. ltn. Petru Montvila. Darbo pabaigoje, remdamasi loginiu metodu, autorė pateikia konkrečias išvadas.

The author analized non-international armed conflicts in the master thesis and non-state actors (armed opposition groups) as one of parties to the conflict. All parties to the conflict including non-state actors must respect international humanitarian law during non-international armed conflict, i.e. Common Article 3 of the four Geneva conventions of 1949, Additional Protocol II of 1977 (if the application meets the requirements of the Protocol and is ratified by the State of the conflict). It should be noted that Common Article 3 is considered to be a customary norm and the provisions of the Additional Protocol II which are reflected in the Common Article 3 are considered to be customary as well and are applicable to all parties to the conflict of non-international armed conflict. A lot of problematic work aspects lie in the applicable law determination. Scholars note that non-international armed conflict law is regulated much narrower than the one of international armed conflict; therefore, in analogous situations they recommend to follow the four Geneva Conventions of 1949 and Additional Protocol I of 1977 to fill the gaps. The adjustment of this recommendation is reflected further in the part of obligations under Common Article 3 and Additional Protocol II and in the part of accountability issues in the master thesis. There is an overview of separate and fundamental obligations like humane treatment; fundamental guarantees; taking care of the wounded and the sick; protection of civilians; etc., which are obligatory to armed opposition groups and for the failure to comply with them these groups are held liable. The author of thesis divides the accountability into two types: accountability of armed opposition groups and accountability of group leaders. It should be noted that those who carried out an act which is considered to be a crime under international law are responsible and have to be punished, and in those cases where domestic law does not provide any punishment for such act the offender shall not be relieved from responsibility under international law. Author of thesis also discusses two current conflict situations in Afghanistan and Syria where applicable law is illustrated in practical situations. There is also an interview with Lt. Col. Petras Montvila, commander of the 7th shift of the Lithuanian National Support Element (NSE) to Afghanistan. In the end the author provides conclusions.