Europos Sąjungos prisijungimo prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos teisiniai aspektai

Magistro baigiamajame darbe analizuojami esminiai ir probleminiai Europos Sąjungos prisijungimo prie Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos teisiniai aspektai bei klausimai. Prisijungimo klausimas net 30 metų buvo diskusijų objektu ir buvo vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau Po Lisabonos sutarties, kuri įpareigojo ES prisijungti prie Konvencijos ir Keturioliktojo protokolo įsigaliojimo diskusijos dėl prisijungimo poreikio pasiekė kritinį tašką. Be to 2013 metų balandžio mėnesį buvo patvirtintas galutinis Europos Sąjungos prisijungimo prie Žmogaus teisių konvencijos sutarties projektas, kuris numatė visas prisijungimui reikalingas sąlygas ir procedūras. Darbe keliama hipotezė, kad Europos Sąjungos prisijungimas prie Konvencijos sąlygos efektyvesnę žmogaus teisių apsaugą ES. Darbą sudaro 5 dalys. Pirmoje dalyje analizuojama žmogaus teisių apsaugos raida Europos Sąjungoje, Konvencijos statuso pokyčiai ES teisinėje sistemoje nuo Bendrijų įkūrimo iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Be to yra apžvelgiamas kelias link Prisijungimo sutarties projekto patvirtinimo. Prieinama prie išvados, kad nors šiai dienai Konvencija yra tik neįpareigojantis įkvėpimo šaltinis, EŽTK svarba ir jos ypatingumas yra pripažinti ES Sutartyse, be to Konvencijoje įtvirtintos teisės ir laisvės yra pripažįstamos pagrindiniais ES teisės principais. Būtina paminėta ir dviejų teismų išvystytą ekvivalentinės apsaugos doktriną, kuri gali būti traktuojama, kaip bendradarbiavimo dviejų teisinių sistemų pagrindas. Antra darbo dalis analizuoja ES prisijungimo prie Konvencijos sąlygas, kurios yra nurodomos prie Lisabonos sutarties pridėtame Protokole Nr. 8. Šios sąlygos projekto rengėjams buvo tarsi suvaržymai, kurie privalėjo būti užtikrinti tam, kad nebūtų pažeistas ES autonomiškumas bei ESTT išimtinė jurisdikcija. Trečia, ketvirta ir penkta dalys nagrinėja esminius prisijungimo prie Konvencijos probleminius, teisinius klausimus. Tai yra bendraatsakovo mechanizmo taikymo ypatumai, vidaus gynybos priemonių išnaudojimo problematika, išankstinio ESTT įsitraukimo mechanizmo specifika bei Bosphorus byloje išvystytos adekvačios apsaugos doktrinos ateitis. Daroma išvada, kad po ES prisijungimo prie Konvencijos sustiprės žmogaus teisių apsauga bei pažeistų teisių gynimo mechanizmas Europoje, kadangi Sąjungos ir jos institucijų veiksmai galės būti tiesioginiu Strasbūro teismo išorinės kontrolės objektu. ES galės būti atsakove ar bendraatsakove EŽTT procese ir būtent dėl to Teismo sprendimų vykdymas bus kur kas efektyvesnis, nes tam tikrose situacijose tik ES turi teisę pašalinti pažeidimą.

The Master’s thesis analyses the legal aspects and major issues in the accession of the European Union to the European Convention on Human Rights. This issue is of great relevance and has been deliberated on for 30 years. Since the treaty of Lisbon entered into force in 2009 the accession to the ECHR is an obligation to the Union. Furthermore, the final version of the draft accession agreement was concluded in April 2013. This agreement provided all the conditions and procedures required for the accession. The thesis raises a hypothesis that the European Union's accession to the Convention shall result in more effective protection of human rights in the EU. The master thesis consists of 5 parts. The first part analysis the evolution of human rights protection in the European Union and the changes in the status of the Convention within the EU legal system from the establishment of the European Communities until the Lisbon Treaty entered into force. The way towards the acceptance of Draft Agreement on the Accession is also being discussed in this part. A conclusion is made that for now the Convention is only a legally non-binding inspiration for the protection of human rights, however, the importance and specificities of ECHR are established in the EU Treaties. Moreover, rights and freedoms established in the Convention are considered to be one of the main principles of EU law. Another thing that needs to be noted is the doctrine of equivalent protection developed by the two courts, which could be considered as the basis for the cooperation between the two legal systems. The second part of the work analyses the conditions for the EU’s accession to the Convention established in Protocol No. 8 of the Lisbon Treaty. These conditions were a type of restrictions to the authors of the Draft Agreement on the Accession which needed to exist so that the autonomy of EU and the exclusive jurisdiction of the CJEU were ensured. The third, fourth and fifth parts of the master thesis analyze the problematic legal aspects of the accession to the Convention. More precisely, the specificity of the application of the co-respondent mechanism, the exhaust of domestic legal remedies, as well as the prior involvement of the CJEU and the future of the doctrine of equivalent protection developed in the Bosphorus case. A conclusion is made that after EU’s accession to the Convention the protection of human rights and the mechanism for the breach of human rights will indeed become more stronger as the actions of the Union and its institutions could become a direct object of the external control exercised by the Court of Strasbourg. EU will be able to be a respondent or co-respondent in the process of ECHR and precisely because of this reason the implementation of the decisions from the Court will be much more effective since in some cases only EU has the right to eliminate the violation.