Asmens autonomijos sutarčių teisėje įgyvendinimo ribos

Šiame magistro baigiamajame darbe nagrinėjamas asmens autonomijos įgyvendinimo sutarčių teisėje ribų klausimas. Analizuojama, kokiais pagrindais bei instrumentais sutarčių laisvės principas, kaip asmens autonomijos sutarčių teisėje esmė, ribojamas teisės doktrinoje, teisės aktuose, įvairiuose neprivalomuose, tačiau itin aktualiuose sutarčių teisei dokumentuose bei teismų praktikoje. Darbe nagrinėjamas ribojimų pagrįstumas, tinkamumas, asmens autonomijos įgyvendinimo sutarčių teisėje ribų nustatymo tendencijos. Darbe iškelta hipotezė pasitvirtino. Solidarumo politikos įgyvendinimo sutarčių teisėje atvejų daugėja, ypač srityse, kuriose siekiama apsaugoti silpnosios sutarties šalies teises bei teisėtus interesus. Vis dėlto sutarčių laisvės principas nepraranda savo reikšmės ir išlieka kertine sutarčių teisės idėja. Jis pripažįstamas teises moksle, šiuo principu vis dar paremti sutarčių teisę reglamentuojantys teisės aktai bei rekomendacinio pobūdžio dokumentai, sutarčių laisvė akcentuojama ir teismų praktikoje. Galimybė subjektui funkcionuoti rinkoje be nepagrįstų ir neproporcingų apribojimų yra esminė efektyviai veikiančios ekonomikos sąlyga. Todėl asmens autonomijos įgyvendinimas sutarčių teisėje turėtų būti ribojamas tik tuomet, kai tokie suvaržymai yra būtini nustatytam tikslui pasiekti, ir tik tokiais būdais, kurie yra tinkami bei proporcingi. Formalūs bei griežti ribojimai turėtų būti išimtimi iš taisyklės. Teismo teisė bei pareiga kiekvieną atvejį vertinti individualiai yra esminė sutarčių laisvės principo įgyvendinimui. Vis dėlto tinkamai parinkti asmens autonomijos ribojimai ne paneigia, tačiau ją garantuoja. Asmens valios autonomijos įgyvendinimas perkeliamas į kitą kokybės lygmenį, kuriame pasiekiamas abiem sutarties šalims naudingiausias susitarimas, kuris yra efektyvios teisinės ir ekonominės sistemos požymis. Sutarčių teisė turi būti reglamentuojama, ieškant tinkamos bei protingos pusiausvyros tarp skirtingų asmenų ir visos visuomenės teisių bei teisėtų interesų patenkinimo.

This master thesis analyses restrictions of the implementation of person’s autonomy in contract law. This thesis studies the basis and tools of limitations of freedom of contract, as the essence of the implementation of person’s autonomy in contract law. It analyses the restrictions of this principle in the doctrine of law, legislation, practice, as well, in non - mandatory documents, which are held to be very important to contract law. The hypothesis raised in this master thesis has been confirmed. The number of cases when the politics of solidarity is being implemented in contract law has been increasing. This is mostly typical to the areas, where the protection of rights and legitimate interests of weaker parties of contract is needed. However the freedom of contract is not losing its importance and still is the essential idea of contract law. It is recognized in the jurisprudence, the legislation, practice. Non - mandatory documents, significant to contract law, are also based on this principle. The possibility for person to function in market without any groundless and disproportionate limitations is an essential condition for efficiently operating economics. For this reason the implementation of person’s autonomy in contract law has to be restricted only when these restrictions are necessary and only using tools, which are reasonable and proportionate. Formal and severe limitations should be exception to the general rule. The right and duty of a court to evaluate every case individually is significant for the implementation of freedom of contract. However restrictions of person’s autonomy does not deny it, they guarantee it. Party autonomy is being transferred to another level of quality, where parties achieve the most beneficent version of their agreement. This agreement is a feature of efficient legal and economic system. Reasonable balance between rights and legitimate interests of different people, as well as the society, should be the aim of regulation of contract law.