Šakalytė, Danguolė

The COVID-19 pandemic has dramatically changed people’s lives around the world, causing restrictions and deviations from everyday habits. The restrictions applied and social isolation as means of stopping the spread of the disease have led to social, cognitive, and psychosomatic consequences, especially in the student world. This is not only because the learning process has been replaced by distance learning, but also because the social activities and social life of students have fundamentally changed. The study aims to examine the academic and social life of Lithuanian students during the COVID-19 pandemic. The survey was conducted by 300 respondents, of which: 47% of health sciences, 44% of social sciences, 9% of students of technological sciences. Mainly professional bachelor’s and bachelor’s students. The results of the study showed that almost all of the participants in the study (92%) experienced the cancellation or replacement of contact classes with a hybrid form. Only a few (8%) were able to continue their activities in the usual way. Older students rated their motivation to study higher (r=0.3; p=0.001) than lower-rate students, statistically significant differences (x2=3.33; p<0.05) Avoidance of health sciences students from touching their face during the pandemic than in students of other fields of science. Conclusions. The study revealed that the motivation of students in higher education institutions to study during the COVID-19 pandemic did not decrease. There was no significant difference between the time spent on studies and the increased learning load during the pandemic. Analyzing the changes in students' social lives in the context of the COVID-19 pandemic, it turned out that most often students solve their problems in a close environment. Comparing the frequency of students’ habits before and during the pandemic, it turned out that during the pandemic they wash their hands more often, wear masks outdoors, avoid public transport, more often avoid large gatherings.

Įrodymais grįsta slauga – tai viena iš naujausių paradigmų slaugoje ir jos taikymas reiškia, kad būsimieji slaugytojai turi mokėti ir žinoti kaip gauti patikimus įrodymus, suderinti juos su savo klinikine kompetencija ir paciento poreikiais. Tinkamas įrodymais grįstos slaugos mokymo turinys užtikrina būsimųjų slaugytojų teigiamą požiūrį į įrodymais grįstą slaugą ir jos taikymą vaikų priežiūroje ir slaugoje. Tyrimo tikslas – teoriškai ir empiriškai pagrįsti įrodymais grįstos slaugos mokymo galimybes Vaikų priežiūros ir slaugos studijų dalyke ir Vaikų slaugos praktikoje. Atliktas trijų etapų veiklos tyrimas, taikant mišraus tyrimo prieigą. Atlikta interviu ir anketinė apklausa. Interviu duomenys, analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Anketinės apklausos duomenys analizuoti taikant nepriklausomų imčių t testą, nustatant reikšmingumo lygmenį p < 0.05. Tyrime dalyvavo 74 studentai, studijavę antrame kurse. Tyrimo rezultatai ir išvados. Sukurta studijų dalyko ir praktikos programa apima įrodymais grįstos slaugos žingsnių mokymą. Parengtos užduotys skirtos plėtoti studentų įrodymais grįstos slaugos gebėjimus. Atlikti du pasikartojantys veiklos tyrimo ciklai, kurių metu buvo dėstomas atnaujintas Vaikų priežiūros ir slaugos studijų dalykas ir Vaikų slaugos praktika. Baigus mokymą atlikta studentų apklausa. Tyrimo duomenys rodo, kad studentai geriausiai įsivertino informacijos sklaidos su kolegomis, įrodymų taikymo ir veiklos rezultatų įvertinimo įgūdžius. Nustatyta, kad daugiau dėmesio tikslinga skirti studentų supratimo apie klausimų formulavimą mokymui ir kritiniam įrodymų vertinimui.

To better understand and analyze the education of evidence-based practice, it is necessary to review the context and premises of the formation of evidence-based practice itself. The beginning of the evidence-based practice movement in the teaching of health professionals’ dates back to 1910 and looking at the health care system; first, there was evidence-based medicine. In 1990, Sackett's initiative at McMaster University in Canada, it was decided to change the term "evidence-based medicine" to "evidence-based practice" (Mackey & Bassendowski, 2017; Thom & Eaves, 2015). In nursing, the beginning of evidence-based practice is linked to the reforms of nursing science and practice by the first nursing researcher, Florence Nightingale, from 1854 to 1910, although the term of “evidence-based practice” was not yet known at the time. The professional training of nurses as one of the leading health professionals is related to health policy and the development of nursing science. The European Qualifications Framework (EHEA) defines the expected learning outcomes for professionals with a bachelor's degree, including the skills to find, evaluate, reflect, and apply scientific information in practice (Bologna Working Group, 2005). Despite international and national recommendations, it is difficult for many higher education institutions to refine the steps of teaching evidence-based practice in nursing study programs. These difficulties are revealed by the ambiguity in the definition of the concept of evidence-based practice (Horntvedt et al., 2018). The problematic question is: What is the basis for integrating evidence-based practice training into college nursing study programs? The study is based on the scientific literature review.

Įrodymais grįsta praktika (ĮGP) slaugoje – tai vienas iš būdų užtikrinti, kad profesinės veiklos praktika būtų paremta pagrįstų ir validžių mokslinių tyrimų įrodymais, kurių pagrindu suformuluojami klinikiniai sprendimai priimtini ne tik slaugos personalui, bet ir pacientui. Pereinant prie aukštesnio slaugos specialistų rengimo lygio, galima įžvelgti esamą teorijos ir praktikos atotrūkį, kuris dar labiau gali išaugti, jeigu nesiimama efektyvių veiksmų peržiūrint studijų programų turinį. Studentams, baigusiems pirmosios pakopos slaugos studijų programas, dažnai trūksta žinių ir įgūdžių, kaip taikyti ĮGP profesinėje veikloje, todėl būtina, kad ĮGP mokymas būtų visiškai įtrauktas į slaugytojų rengimo studijų programas siekiant tinkamai parengti būsimąjį slaugos specialistą. Tyrimo tikslas – išanalizuoti mokymo(si) strategijų ir metodų taikymą slaugos studijų studentams mokant įrodymais grįstos praktikos. Literatūros apžvalga suplanuota ir parašyta laikantis PRISMA reikalavimų. Į šią apžvalgą įtraukta 20 iš 152 straipsnių, kuriuose analizuotos į studentą orientuotos interaktyviojo mokymo(si), konstruktyvaus mokymo(si) ir mokymosi bendradarbiaujant strategijos. Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad organizuojant ĮGP mokymą buvo taikoma: pavienio mokymo(si) forma, apimanti seminarą, konferenciją, paskaitą ar e. mokymą ir daugialypio mokymo(si) forma taikant mokymo metodų derinį (pvz.: paskaitos-praktiniai darbai-diskusijos; paskaitos-komandinis darbas-stebėjimas ir pan.). Į tyrimą įtrauktas ir ĮGP penkių žingsnių mokymo modelis taikant interaktyvaus mokymo, „atvirkštinės klasės“ ir „tradicinės klasės“ metodus. Atlikus mokslinių straipsnių analizę apie mokymo(si) strategijų ir metodų taikymą slaugos studijų studentams mokant ĮGP, paaiškėjo, kad autoriai bando sugrupuoti ir suklasifikuoti įvairias mokymo(si) strategijas ir studijų procese taikomus mokymo metodus. Mokant ĮGP slaugos studentus dažniausiai rekomenduojama taikyti konstruktyvaus mokymo(si) ir mokymosi bendradarbiaujant strategijas, pasitelkti tradicinių mokymo metodų derinius, tokius kaip paskaitų, seminarų, diskusijų, mažų grupių ir komandinio mokymosi, atvejų analizės ir individualaus mokymosi. Dėstytojai turėtų prisiimti facilitatorių vaidmenį siekdami tinkamai įgyvendinti ĮGP mokymą ir į studijų procesą aktyviau įtraukti bibliotekininkus ir praktikos mentorius.