Žilionis, Juozas
Item type:Publication, [Albertus Magnus: the nature of cognition and intellectual soul]research article[2011][S1][S007][9]Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2011, [Nr.] 68., p. 95-103Straipsnyje analizuojama Alberto Didžiojo intelektualinės sielos koncepcija, kurią jis gvildeno iš krikščioniškų pozicijų, remdamasis graikų ir arabų mąstytojų tekstais. Tirdamas intelekto prigimtį, Albertas Didysis įrodo, kad sielos esmė yra pažinimo gebėjimas, kurį ji gauna iš pirmosios priežasties. Prigimties terminą jis traktuoja ekvivokaliai ir sieja su buvimu ir veikimu, o pirmosios priežasties terminą – univokaliai. Sukurtoji siela, gavusi pažinimo gebėjimą, tampa intelektualia ir trokšta judėti link pirmosios priežasties t.y. žinojimo šaltinio. Intelektualinė siela savo atvaizdu yra panaši į pirmąją priežastį, bet skiriasi nuo jos savo buvimo būdu, kadangi yra nutolusi. Žmogaus intelektualinė siela tam tikru būdu yra kūno tobulybė ir tuo pačiu – atskirtoji siela, todėl funkcionuoja ir kaip prigimtis, ir kaip potencija. Intelektualinės sielos prigimtis atsiskleidžia gebėjimu potencialias idėjas paversti aktualiomis.
10