Ganiprauskas, Vidmantas

Šis tyrimas buvo atliktas remiantis prielaida, kad Nacionalinės valiutos perkamąją galią pakankamai objektyviai atspindi senojo pinigų vertės mato – aukso rinkos kainos. Panašiai kaip veikiant valiutų Aukso standartui, lito vidutinė metinė vertė buvo skaičiuojama aukso svoriu (miligramais), kurį galima buvo nusipirkti per pastarąjį dešimtmetį biržoje už nacionalinės valiutos vienetą. Skaičiavimais pagrįsta, kad lito vertė aukso atžvilgiu nuo 2004 iki 2013 metų nuolat mažėjo. Laikant, kad šis skaičiuotinas lito vertės mažėjimas proporcingai mažino potencialią jo Perkamąją galią, buvo įvertinti pagrindinių vartojimo prekių kainų (duonos, pieno, mėsos ir kitų produktų) pokyčiai aukso verte – miligramais. Parodyta, kad Lietuvoje visų šių nagrinėtų prekių kainos aukso atžvilgiu per pastarąjį dešimtmetį tik mažėjo. Tai akivaizdžiai paneigia mitą, kad prekių kainų kilimo Lietuvoje kaltininkai yra vien vietiniai verslininkai.

Remiantis Europos Sąjungos statistikos biuro (toliau – Eurostat) duomenimis vidutinis darbo užmokestis Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) nuo 2004 m. kasmet padidėjo vidutiniškai atitinkamai 8,2; 10,3 ir 7,7 proc. per metus. Be to, šios šalys dėl sparčių Bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempų buvo vadinamos „Baltijos tigrais“. Deja, daugelis tų šalių gyventojų savo kailiu nepajuto gyvenimo kokybės pagerėjimo. Tyrimo metu buvo parodyta, kad pinigine išraiška skaičiuojamo vidutinio darbo užmokesčio dydžių augimo tempai per pastarąjį dešimtmetį ženkliai atsiliko nuo faktinės to užmokesčio turtinės vertės (pagal Aukso standartą). Tyrime nustatyta, kad krentant Euro turtinei vertei ir didėjant kainų infliacijai Baltijos šalyse, nuo krizės pradžios 2008 m. tų šalių darbo žmonių pajamų perkamoji galia nuolat silpnėjo. Tai byloja, kad visų Baltijos dirbančiųjų pajamų finansinės galios sumenko, iš dalies skurdinant juos.

Before the financial crisis, the Baltic States had the highest growth rate of the Gross domestic product (hereinafter – GDP) in the European Union. Also, these States were called “the Baltic tigers”. During the crisis, the decline of GDP was the highest in the Baltic States. After the crisis, economic indicators of Estonia economy had the highest growth rates in the European Union. Such progress and life quality in Estonia surprises the other two neighboring Baltic States – Latvia and Lithuania. However, GDP of Lithuania exceeds the GDP indicator of Estonia almost twice in absolute value (Eurostat). Since October 1, 2014, the minimum monthly wage in Lithuania increased by 3.5 percent. Based on information provided by the European Union Statistics (hereinafter – Eurostat), from 2004, the average wage in the Baltic States on average increased by 8.2, 10.3, and 7.7 percent per annum. It should be emphasized that the growth rate of the average wage in monetary expression significantly fell behind the actual decline rate of the wage purchasing power. During the period of 2004-2013, the purchasing power and value of the average wage in the Baltic States has decreased in respectively assessing by the standard coefficient of inflation and the “Gold Standard”.

Nuolat didėjantis Lietuvos Socialinio draudimo fondo (toliau Sodra) deficitas kelia grėsmę ir Lietuvos valstybės biudžetui, ir jos pensininkų gerovei ateityje. Pats šio fondo sudarymo ir naudojimo principas, grindžiamas dirbančiųjų ir senolių – pensininkų solidarumu, blogėjant šalies demografijai, yra netinkamas, kai dirbančiųjų skaičius mažėja, o pensininkų – auga. Prasidėjusi pensijų reforma lyg ir suteikė geresnių vilčių būsimiems pensininkams, sudarydama galimybes dirbantiems papildomai kaupti lėšas investiciniuose pensiniuose fonduose. Tačiau pastaraisiais metais įvykusi pasaulio finansų ir ekonomikos krizė, ženkliai pablogino Lietuvoje esančių pensinių fondų investicinius rezultatus. Mokslinėje literatūroje analizuojami ir vertinami pensinių fondų rezultatai, remiantis vien jų pinigine išraiška. Tačiau pasigendama visų pensinių fondų (tiek II, tiek III pakopos) sukauptų ir pasikeitusių grynųjų aktyvų vertinimo, atsižvelgiant į jų turtinę vertę. Tai apsunkina visiems gyventojams, kaupiantiems pensijai privačiuose fonduose, padaryti teisingą sprendimą: grįžti į SODRĄ ar likti privačiuose fonduose, įsigaliojus pensijų sistemos pakeitimams, 2013 m. balandžio–rugsėjo mėnesiais. Šiame straipsnyje, remiantis lito perkamosios galios bei vertės aukso atžvilgiu mažėjimu, nagrinėjama pensinių fondų grynosios aktyvų vertės pokyčiai ir jų tendencijos.

Pinigai, šiuo metu naudojami kaip visuotinis vertės ekvivalentas mainų procese, privalo turėti konkrečią ir nekintamą vertę. Remiantis www.measuringworth.com turimais istoriniais duomenimis nuo 1837 iki 1933 metų konkrečią ir nekintamą pinigų vertę turėjo Auksas, kurio kaina sudarė 20,67 JAV dolerių už unciją (Northrup, 2003). Istoriškai susiklostė, kad ilgą laiką popierinių pinigų pakaitalai – banknotai – buvo susieti su konkrečiu aukso kiekiu (Turk, 2008, 2011). Nuo 1971 m., kuomet Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas R. Niksonas panaikino JAV įsipareigojimus apyvartoje esančius popierinius JAV dolerius iškeisti į auksą (toliau - „Aukso standartas“), visos Pasaulio valiutos neteko pinigų vertės pagrindo. Dėl to, bet kurios šalies valiuta prarado Pinigų vertės matą. Dabar Pinigų vertei pamatuoti, naudojami įvairūs santykiniai rodikliai. Tyrime išnagrinėti infliacijos rūšių, atsižvelgiant į pinigų vertę, aspektai. Pati infliacija išskiriama į Kainų infliaciją ir Pinigų infliaciją. Visuotinai sutarta, kad kainų didėjimas traktuojamas kaip priežastis infliacijai susidaryti, nors iš tiesų tikroji infliacijos priežastis yra dekretiniai pinigai. Šios priežasties pasekmė: mažėjanti pinigų perkamoji galia, didėjančios prekių ir paslaugų kainos. Mokslinėje literatūroje gausu tyrimų, kurių nagrinėjimo objektas yra infliacija, kaip Kainų infliacija. Tačiau mokslinėje literatūroje pasigendama temų, kurios nagrinėja tikrosios infliacijos – Pinigų infliacijos – reiškinius. Šiame tyrime analizuojami Kainų infliacijos ir Pinigų infliacijos skirtumai, siejami su Lietuvos nacionaline valiuta – litu.

Nors statistikos departamento duomenimis vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje nuo 2005 m. kasmet padidėjo vidutiniškai 8,2 proc. per metus, tačiau tai, nepagerino nei dirbančiųjų žmonių gyvenimo kokybės, nei visos šalies ekonominės būklės. Atliktas tyrimas parodė, kad pinigine išraiška skaičiuojamo vidutinio darbo užmokesčio augimo tempai ženkliai atsiliko nuo faktinės to užmokesčio perkamosios galios kritimo tempo. Per 2005-2011 metų laikotarpį dėl lito nuvertėjimo gaunamo vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje perkamoji galia ir vertė sumažėjo vertinant atitinkamai pagal standartinį infliacijos koeficientą ir pagal „Aukso standartą”. Taip pat šis tyrimas atskleidė dar vienus Lietuvos makroekonomikos vystymosi ypatumus: vidutinio darbo užmokesčio didinimas atsiliko nuo sukuriamos pridėtinės vertės darbo vietoje didėjimo tempų, nepakankamai įtakojo valstybės BVP vertės augimą ir sumažino vidutinį įmonių pelną. Šie tyrimo rezultatai leidžia manyti apie nepakankamą darbo veiklos šalyje efektyvumą, apie netinkamus jos vertinimo kriterijus ir neproduktyvių išlaidų blogą valdymą beveik visose Lietuvos ūkio srityse.

Mokslinėje literatūroje, nagrinėjančioje įvairių šalių gyventojų kokybės pokyčius daţniausiai apsiribojama jų pajamų, vien pinigine išraiška, analize. To pakaktų, jei tų pinigų vertė net trumpuoju periodu ţenkliai nesikeistų. Pastarąjį dešimtmetį, kai sparčiai kylančios būtiniausių produktų kainos, lenkia pajamų augimą, labai svarbu įvertinti tų pajamų tikrosios vertės pokyčius. Straipsnio teorinėje dalyje pateiktos pagrindinės matematinės formulės, įgalinančios palyginti įvairių pajamų vertės pokyčius, įvertinus pinigų nuvertėjimą liudijančius infliacinius rodiklius: standartinį infliacijos koeficientą ir infliaciją pagal „Aukso standartą“. Tyrimų dalyje parodyta, kad 1971 m. atsiejus JAV dolerį nuo „Aukso standarto“, jo vertei aukso kainų atţvilgiu, charakteringi trys laikotarpiai. Nors pajamos daugelyje veiklos sričių turi tendenciją didėti, tačiau maţas pajamas gaunantys gyventojai, ypač pensininkai, teikiamo poveikio nepajuto. Tyrimas įrodė, kad pastaraisiais metais padidėjusios pajamos tiek Lietuvos BVP, tiek Socialinės apsaugos, bei didėjant vidutinei senatvės pensijai, papildomos vertės nei šaliai, nei jos pensininkams nedavė. Iliuzinį pinigų prieauglį pajamose nuvertino lito infliaciniai veiksniai, skaičiuojami standartiniu bei „Aukso standarto“ infliacijos koeficientais.

Nors statistikos departamento duomenimis vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje nuo 2005 m. kasmet padidėjo vidutiniškai 8,2 proc. per metus, tačiau tai, nepagerino nei dirbančiųjų žmonių gyvenimo kokybės, nei visos šalies ekonominės būklės. Atliktas tyrimas parodė, kad pinigine išraiška skaičiuojamo vidutinio darbo užmokesčio, Bendrojo vidaus produkto, senatvės pensijos augimo tempai ženkliai atsiliko nuo faktinių to užmokesčio perkamosios galios kritimo tempo. Per 2005-2011 metų laikotarpį dėl lito nuvertėjimo gaunamo vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje perkamoji galia ir vertė sumažėjo vertinant atitinkamai pagal standartinį infliacijos koeficientą ir pagal „Aukso standartą”. Vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio Lietuvoje tikrosios vertės pokyčių analizės rezultatai leidžia manyti, kad šalies darbuotojai faktiškai buvo skurdinami. Be to, nors vidutiniškai absoliučia reikšme Lietuvos Bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėja vidutiniškai 6,6 proc. kasmet, tačiau dėl mažėjančios BVP vertės, Lietuvos žmonių gyvenimo kokybė negali gerėti. Taip pat šis tyrimas atskleidė, kad už tą pačią vidutinę senatvės pensiją buvo galima įsigyti mažiau prekių bei paslaugų, o ateityje, esant Pasaulinės aukso kainos didėjimo tendencijai, už tą patį vidutinės senatvės pensijos bei vidutinį darbo užmokesčio dydį bus galima įsigyti dar mažiau prekių bei paslaugų.

Nagrinėjant mokslinę literatūrą, pastebėta, kad ekonominiu vertinimu nepakankamai nagrinėta Lietuvos Namų ūkių skolinimo bei Valstybės skolinimosi veiksmų priešingybės. Namų ūkiai linkę savo pinigines atsargas laikyti bankų indėliuose, už tai gaudami iš bankų žemas palūkanas, kita vertus Valstybė skolinasi iš užsienio, mokėdama žymiai aukštesnes palūkanas, nei bankuose gauna Namų ūkiai už indėlius. Straipsnyje nagrinėjami Namų ūkių piniginių atsargų indėliuose praradimo mastai ir Valstybės skolinimosi užsienio rinkose nuostoliai 2004-2010 m. laikotarpiu. Analizuojant namų ūkių laikomų atsargų banko indėliuose palūkanų normos dydžius nustatyta, kad indėlių palūkanų norma nesiekia prieš metus buvusio infliacijos lygio. Dažnai, kalbant ir analizuojant infliaciją, nuvertėjimo ir infliacijos sąvokos yra tapatinamos. Straipsnyje nuvertėjimas buvo vertinamas pagal Pasaulines aukso kainas, kurį lėmė globalios finansų sistemos faktoriai. Infliacija Lietuvoje buvo vertinama pagal Lietuvos statistikos departamento pateiktus kainų indeksus, kurį labiausiai lėmė vietiniai faktoriai esantys Lietuvoje. Nagrinėjamu laikotarpiu Namų ūkiai buvo pajėgūs įsigyti savo šalies Vyriausybės vertybinius popierius (VVP). Namų ūkiai už savo pinigines atsargas įsigiję Lietuvos VVP, galėjo mažesne dalimi prarasti savo santaupas, įvertinus akumuliacinį infliacijos poveikį. [...]