Samedy, Violeta

Sociolingvistinis prancūzų kalbos tyrimas pagal jos statusus atskleidžia šios kalbos gyvybingumą ir parodo naujus kalbos pokyčius bei vaidmenį pasaulio istorijoje. Pagrindiniai straipsnyje analizuojami klausimai: prancūzų kalbos vaidmens apžvalga šiuolaikiniame pasaulyje, šios kalbos įvairių statusų (prancūzų, kaip užsienio kalba FLE, prancūzų, kaip antroji kalba FLS, kultūros, darbo, vartojimo buityje, tarptautinė, oficialioji, gimtoji kalba) nusakymas bei jų apibrėžčių suformulavimas. Oficialioji kalba reiškia kalbą, kuri kaip tokia apibrėžta kokios nors šalies, valstybės (ar organizacijos) konstitucijoje ar kituose jurisprudencijos dokumentuose. Šis statusas taikomas dvejopai: 1. už Prancūzijos metropolijos ribų: šalyse, valstybėse, srityse, teritorijose ir 2. įvairiose tarptautinėse institucijose bei organizacijose. Kultūros kalba vadinama tokia kalba, kuri šalies konstitucijoje nėra nurodyta kaip tokia, bet šalyje turi didžiulį prestižą ir privilegijuotą kultūros statusą. Be to, ji dar turi atitikti tam tikras nuostatas. XVII a. pradžioje iš lotynų kalbos prancūzų kalba perėmėtarptautinės kalbos statusą. Taip ji tampa visų Europos tautų bendravimo bei diplomatijos kalba. Švietimo sistemoje prancūzų kalba – mokslo ir (arba) mokymo kalba gali būti dar įvairiausių tipų (prancūzų, kaip užsienio kalba, prancūzų, kaip antroji kalba, trečioji ir t. t). Gimtoji kalba ir buitinio vartojimo kalba gali būti ta pati viena kalba, bet ir dvi skirtingos kalbos tam pačiam asmeniui. Pastaruoju metu jau tampa įprasta, kad darbo kalbos statusą turinti kalba yra vartojama interneto prieigose. Šiuolaikiniame globalizacijos kontekste prancūzų kalba įgyja visas prielaidas tapti pasauline kultūros kalba.

Šio didaktinio straipsnio tikslas – parodyti, kokių problemų dėl terminų daugiareikšmiškumo atsiranda mokantis prancūzų teisės kalbos. Atlikus Mykolo Romerio universitete dėstomos teisės prancūzų kalbos tekstų ir paskaitų medžiagos analizę, galima nurodyti kai kurių terminų supratimo ir jų išmokimo sunkumų priežastis, su kuriomis dažniausiai susiduria studentai. Tos priežastys – nepakankamas svetimos šalies kultūros ir civilizacijos išmanymas, teisės terminų apibrėžčių kalbinė interferencija ir su ja susijusios vertimo problemos bei prancūzų teisinės kalbos terminų polivalentiškumas. Visos šios priežastys straipsnyje analizuojamos naudojantis dviem mokslinio tiriamojo darbo metodais: deskriptyviniu ir statistiniu.Remiamasi naujausiais šiuolaikinių prancūzų kalbininkų – didaktų, nagrinėjančių prancūzų teisės kalbą, darbais. Ypatingas dėmesys skiriamas terminų polivalentiškumo esmei atskleisti, parodoma vidinė ir išorinė jų polivalencija, išskiriami kelių tipų teisės terminai: 1) terminai, tik teisės kalboje turintys vieną reikšmę; 2) terminai, turintys kelias reikšmes tiek teisės, tiek ir bendrinėje prancūzų kalboje. Darbe taip pat analizuojamos klaidos, kurias dažniausiai daro lietuviai, studijuodami teisės kalbą, ir patariama, kaip jų išvengti. Įvertinus, kad teisės terminai gali turėti po kelias reikšmes, kad jų apibrėžtys skirtingose kalbose gali skirtis, palengvėtų teisinės prancūzų kalbos mokymo(-si) procesas.

Mokomasis leidinys „Fonction publique“ (Valstybės tarnyba) skirtas Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo, Teisės bei Strateginio valdymo ir politikos fakultetų dieninių, vakarinių ir neakivaizdinių studijų studentams.

Šiame straipsnyje pirmiausia aiškinamos čia vartojamos elektroninio mokymo/mokymosi, interakcijų sąvokos ir analizuojamas vienas iš prancūzų kalbos mokymo/mokymosi būdų- dainų panaudojimo galimybė. Kadangi metodinėje literatūroje didaktikos specialistų jau yra aprašyta ir sugrupuota tokia medžiaga į du pagrindinius šaltinius, skirtus mokiniui ir mokytojui, čia daugiausia dėmesio tenka neištirtiems interneto šaltiniams (elektroniniams adresams, tinklalapiams), kurie siūlo taikomąsias dainas/kalbos pratimus, skirtus mokyti/mokytis prancūzų kalbos kaip užsienio kalbos. Atlikta jų lingvistinė ir metodologinė analizė, atskleistos dainų kaip vieno iš mokymo šaltinių pagrindinės ypatybės, apimančios visas kalbinės veiklos rūšis (kalbėjimą, klausymą, kartojimą, mėgdžiojimą, panašaus teksto kūrimą, mokymąsi mintinai, improvizuoti, deklamuoti, rašyti, kurti dainos tekstą, praktinis pavyzdys gramatikos taisyklei paaiškinti). Visa tai patvirtino prielaidą, kad komunikacinės užsienio šnekamosios kalbos kompetencijos yra neatsiejamai susijusios ir su išradingu dainų kaip tam tikrų kalbos pratimų panaudojimu net ir gramatikos mokyti. Dainos kur kas daugiu nei kuri kita kalbų mokymo sritis skatina besimokančiųjų susidomėjimą kultūra, kalba ir aktyvų norą mokytis. Mokytis ne bet kaip, o patiriant didžiulį malonumą. Vienas iš straipsnio tikslų-iškelti aikštėn internetinio tinklo integravimo į mokymo/mokymosi procesą galimybes ir privalumus, kurie išryškėja net ir mokant svetimos kalbos dainų. Pavyzdžiui, sėkmingas prancūziškų dainų, jų tekstų kaip kalbai mokytis galimų pratimų naudojimas, sušvelnina, o kartais ir visiškai pašalina jau seniai mokslininkų aprašytus kai kuriuos užsienio kalbos mokymo trūkumus: kalbėjimo praktikos stoką, ištisinį vertimą į gimtąją kalbą, socialinius- kultūrinius bei kalbinius skirtumus, varžymąsi.

1880 metais geografo Onezimo Recliu (Onesime Reclus 1837-1916) išgalvotas ir pirmą kartą pavartotas frankofonijos terminas netrukus užmirštamas ir tik 1968 įtraukiamas į žodynus. Jo prasmė, o beje ir pats frankofonijos reiškinys, laikui bėgant, vystosi ir kinta. Šiandieną jau galima traktuoti frankofoniją ir kaip mokslo erdvę, kurioje skiriame dvi skirtingas sąvokas - frankofoniją (mažąja raide) ir Frankofoniją (didžiąja). Straipsnio tikslas - pasitelkus statistinės, lingvistinės, deskriptyvinės analizės metodus išanalizuoti tarp šių sąvokų ir reiškinių esančius skirtumus bei aprašyti jų ypatumus. Šiuo tikslu pateikiama sinchroninė ir diachroninė šių sąvokų analizė, etimologija, aptariami prancūzų kalbos statuso pasaulyje tipai, kurių pagrindiniai - oficialiosios, valstybinės, gimtosios, mokslo, mokymosi, užsienio kalbos (pirmos, antros, trečios...) darbo (pirmos, antros, trečios) kultūros, buitinės kalbos statusai...