Miliutis, Feliksas

Šiame darbe, kuris gali būti įvardijamas kaip lyginamasis-teisinis kokybinis tyrimas, nagrinėjamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europos Sąjungoje ir Lietuvos Respublikoje susiklostęs privalomo akcijų pardavimo teisinis reguliavimas. Darbu siekiama nustatyti privalomo akcijų pardavimo (pirkimo) teisinį reguliavimą bei jį įvertinti akcininko teisių užtikrinimo efektyvumo požiūriu identifikuojant pagrindines praktikoje bei teorijoje kylančias problemas. Darbe pristatomu tyrimu siekiama įvertinti privalomo akcijų pardavimo teisinį reguliavimą ne tik mažumos akcininkų, bet ir didžiojo akcininko teisių užtikrinimo efektyvumo aspektu. Tai daroma analizuojant ne tik privalomo akcijų pardavimo instituto tikslus, bet ir šiam institutui būdingas suderinamumo su nuosavybės teisės apsauga, teisingos kainos užtikrinimo bei kitas problemas.

Smulkiųjų akcininkų interesų apsaugos ir efektyvios įmonių perėmimo rinkos (angl. “efficient takeover market”) kategorijų konfliktiškas santykis privalomo akcijų pardavimo institute tampa pagrindine dilema įstatymų leidėjui nustatant privalomo akcijų pardavimo procedūrą ir įmonių perėmimus reguliuojančias taisykles. Privalomas akcijų pardavimas Lietuvoje yra ganėtinai naujas teisinis reiškinys. Tą patį galima pasakyti apie EB lygiu įtvirtintą šio instituto teisinio reguliavimo modelį. Kita vertus, kai kuriose ES valstybėse privalomo akcijų pardavimo teisė legalizuota gerokai anksčiau negu minėtasis, Tryliktąja įmonių teisės Direktyva dėl įmonių perėmimo pasiūlymų įtvirtintas, modelis. Ši koncepcija ilgesnį laiką žinoma ir JAV valstijų teisės sistemose. Privalomu akcijų pardavimu yra laikoma situacija, kai didysis įmonės akcininkas, kuris turi tam tikrą įmonės kontrolės dalį, savo iniciatyva už įstatymų numatytu būdu nustatytą kainą išperka įmonės smulkiųjų akcininkų turimas akcijas. Tryliktąja įmonių teisės direktyva pristatytas privalomo akcijų pardavimo modelis dėl direktyvoje naudoto minimalaus harmonizavimo metodo nesuvienodino ES valstybių nacionalinių privalomo akcijų pardavimo teisinio reguliavimo modelių, tiesiog kai kuriais atvejais tokios teisės taikymą išplėtė įmonių, kurių akcijomis prekiaujama reguliuojamoje rinkoje akcijų atžvilgiu. Nors privalomo akcijų pardavimo įgyvendinimo procedūros bei atvejai, kada ir kam galima tokia procedūra pasinaudoti, skiriasi, visose jurisdikcijose kyla panašios praktinės ir teorinės su šiuo institutu susijusios problemos. Tarp tokių problemų ypatingą vietą užima “teisingos” kainos ar “teisingos” vertės problema. Tryliktąja įmonių teisės direktyva įtvirtintų JK ir Kontinentinės taisyklių nuostatos įtvirtina jų nustatytas sąlygas atitinkančių oficialių pasiūlymų kainos teisingumo prezumpciją, jei būtent tokia kaina inicijuojamas privalomas akcijų pardavimas. Tuo tarpu Delavero valstijos teismai “teisingai” kainai ar “teisingai” vertei nustatyti naudoja skirtingus teisminio vertinimo standartus: visiško sąžiningumo standartą ir verslo vertinimo taisyklę. Čia taip pat dėmesio yra skiriama kai kuriems privalomo akcijų pardavimo įgyvendinimo sąlygų, įskaitant kompensacijos už akcijas, tvirtinimo elementams, t.y. iš nepriklausomų direktorių sudaryto specialaus komiteto pritarimui ir daugumos smulkiųjų akcininkų pritarimui. Atrodo, kad daugelyje jurisdikcijų nustatant “teisingą” akcijų kainą ar “teisingą” akcijų vertę vadovaujamasi įmonės, kaip veikiančio verslo vertės standartu, o tokia vertė nustatoma naudojant grynųjų piniginių srautų diskonto metodą. Galima identifikuoti ir Europos kontinentui būdingesnę su privalomo akcijų pardavimo instituto įteisinimu susijusią problemą – šio instituto konfliktišką santykį su Europos Žmogaus Teisių konvencijos Pirmojo protokolo bei nacionalinių konstitucijų garantuojama teise į nuosavybę. Visgi, atrodo, kad Europos Žmogaus Teisių teismas, kaip ir kai kurių Europos valstybių nacionaliniai teismai, pripažino, kad privalomo akcijų pardavimo teisė teisės į nuosavybę nepažeidžia. Lietuvai, kuri kiek išplėtė Tryliktoje įmonių teisės direktyvoje nustatytos privalomo akcijų pardavimo teisės taikymo sritį visų balsavimo teises suteikiančių nuosavybės vertybinių popierių emitentų akcijų atžvilgiu, bei suteikė galimybę pasinaudoti šia teise nepriklausomai nuo oficialaus pasiūlymo įgyvendinimo, taip pat būdingos aukščiau įvardintos problemos. Be to, Lietuvoje įtvirtintas privalomo akcijų pardavimo teisinio reguliavimo modelis galėtų būti kritikuojamas dėl nekonkretumo, nepakankamos smulkiųjų akcininkų teisių apsaugos ir perteklinių procedūros elementų.