Urmonienė, Monika

Marginalumas yra palyginamojo socialinio suvokimo fenomenas, turintis įvairias apraiškas: ekonominę, socialinę, nepaklusimo teisei Remiantis elitinių visuomenės grupių sukurtų socialinių normų laikymosi principu visoms marginalumo apraiškoms būdinga marginalinė grupių atskirtis nuo visuomenės ir jos standartų.. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys socialinės atskirties buvimą, yra trejopi – politiniai, socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai, psichologiniai ir natūralūs (aplinkos veiksniai), kuriuos analizuojant, galima nurodyti jaunimo marginalizaciją sąlygojančias aplinkybes - ypač greitą urbanizaciją, prievartą žiniasklaidos priemonėse; mokymo sistemos standartizavimą ir nepritaikymą individualiems poreikiams; žmonių migraciją, susijusią su jų profesiniu mobilumu; nelygias galimybes gauti medicininę pagalbą ir išsimokslinimą. asmenybės”. Marginalumo reiškinių sociologinė ir teisinė stebėsena gali daryti poveikį naujų marginalumo makro doktrinų kūrimui, teisinių idėjų formulavimui ir jų transformavimui administracinėje teisėje. Marginalumas kaip socialinė teisinė reiškinio problema yra nagrinėtina makroadministracinės teiseis lygmenyje: rengti marginalumo kontrolės programas, spręsti atskiras ir integruotas marginalumo problemas, apibrėžti marginalumo socialinės teisinės įtampos laukus, nustatyti socialinių santykių raiškos problemas reguliuotinas administracinės teisės priemonėmis. Bendrosios jaunimo politikos ir specialiosios prevencijos, jas įgyvendinimo subjektų požiūriai į marginalizacijos prevencijos ir resocializacijos strategiją bei taktiką yra skirtingi. Požiūrių skirtumai mechaniškai perkeliami į rengiamų įstatymų, programų ir praktinės veiklos sritis. Silpniausia jaunimo politikos ir jos įgyvendinimo marginalizacijos prevencijos ir resocializacijos srityje grandis yra vadyba, dėl to vyrauja atotrūkis (distancija) tarp bendrosios ir specialiosios (mažinant marginalumą) jaunimo politikos bei jos įgyvendinimo ir socialinės praktikos dirbant su jaunimu vietos bendruomenėse.