Bartochevis, Vladas

Vadovaujantis principu, kad žmonių mobilumo intensifikacija bei visuomenių sudėčių diferenciacija yra de facto vykstantis demokratiškų visuomenių procesas, reagavimas į pliurališkumo dinamiškumą visuomenėse yra viena iš aktualiausių problemų šiuolaikiniame pasaulyje. Apžvelgdamas šią problemą ir jos sprendimo galimybes, straipsnio autorius siūlo savo sukurtą naują originalų modelį (KSAK modelis). Šio modelio tikslas yra suteikti tvirtas prielaidas konsensuso ieškojimui. Pliuralioje visuomenėje, kur gyvena skirtingai realybę suvokiantys ir traktuojantys individai, ieškant socialinės darnos negalima remtis universalumu. Šiuo atveju socialinę darną galima pasiekti tik per kompromiso, konsensuso paiešką. Modelis grindžiamas Emilio Durkheimo, Zygmunto Baumano ir Edgaro Morino įžvalgomis, analizuojama, kaip funkcionalizmo, takiosios modernybės bei kompleksiškoji teorijos patvirtina KSAK modelio teiginius.

Apibendrinant daroma išvada, kad Lietuvoje dėl susiklosčiusios demografinės padėties yra neišvengiama kalbėti apie imigracijos padidėjimo galimybes, ir tai taps dideliu iššūkiu šaliai, kuri tiek per tarptautinių, tiek per lietuvių tyrimų duomenis atskleidžia priešišką nusiteikimą imigrantų atžvilgiu. Tai aktualizuoja naujo platesnio požiūrio į patriotizmą svarbą – svarbu nesutapatinti patriotizmo tik su priklausymu etninei-istorinei bendruomenei ir suvokti, kad prielaidos sugyvenimui su „kitais“ ir harmoningai įvairių visuomenės grupių koegzistencijai formuojasi kartu su demokratijos plėtra visuomenėje.

Šiandieniniame pasaulyje visos visuomenės daugiau ar mažiau susiduria su multikultūralizmo reiškiniu. Susidūrimas tarp skirtingų kultūrų, istorijų bei patirčių žmonių tampa vis kasdieniškesniu, eiliniu įvykiu. Bet nepaisant šio reiškinio artumo ir aktualumo į jį dažniausiai nėra gilinimasi ir jo sudėtingumas yra nuvertinamas, kas sudaro prielaidą formuotis netinkamoms multikultūralizmo iššūkių įveikimo politikoms. Norint suprasti šį reiškinį ir tinkamai jį traktuoti, visų pirma svarbu suvokti, kad jis yra neišvengiamas žmonijos raidos rezultatas, besivystantis kitų tarpusavyje susijusių šiuolaikinių procesų, t. y. nacionalinės valstybės erozijos, globalizacijos ir tinklo visuomenės susiformavimo bei klestėjimo, kontekste. Yra svarbu paisyti multikultūralizmo sąvokos daugialypiškumo – ji neturi apibrėžtų bruožų ir vienos universalios prasmės, kadangi jos suvokimas priklauso nuo kiekvienos šalies istorinės raidos ypatumų bei politinės kultūros realybės. Nepaisydami šio reiškinio suvokimo įvairovės galime kalbėti apie du pagrindinius modelius, kuriais valstybės gali remtis, susidūrusios su multikultūralizmo iššūkiais, – konservatyvųjį ir emancipatyvųjį. Valdžios bei daugumos atsakomybė yra akcentuojama, tačiau būtina atsižvelgti ir į mažumos vaidmenį sėkmingam multikultūrinės visuomenės funkcionavimui. Taigi multikultūralizmo kontekstualizavimas žmonijos raidos procese, šio reiškinio sudėtingumo akcentavimas, galimų atsakų į jo iššūkius nušvietimas bei daugumos ir mažumos atsakomybės apibrėžimas multikultūralinėje visuomenėje – tai yra šio straipsnio indėlis į multikultūralizmo teorinį diskursą.