Pranka, Darius

Autorius nagrinėja pagrindinį nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, požymį – apgaulę, pateikia jos sampratų ir požymių įvairovę. Išanalizavus Lietuvos ir užsienio šalių baudžiamosios teisės literatūrą, suformuluojama apgaulės sąvoka, aptariami diskusiniai klausimai, kylantys aiškinant šį požymį. Straipsnyje nagrinėjamos apgaulės rūšys, išeinančios už klasikinės apgaulės ribų, tokios, kaip elektroninės sistemos apgaulė, apgaulė per trečiuosius asmenis ir panašiai. Autorius išsamiai analizuoja apgaulę pateikiant melagingus duomenis dėl ateities faktų, išdėsto savo poziciją dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymio naudojimo aiškinant apgaulės sampratą. Taip pat didelis dėmesys skiriamas sukčiavimo ir civilinės teisės pažeidimo atribojimo kriterijams. Išnagrinėjama teismų (ikiteisminio tyrimo) praktika sukčiavimo bylose, išskiriamos pasitaikančios klaidos, taip pat akcentuojamos teigiamos kryptys. Galiausiai pateikiama nauja apgaulės samprata ir išskiriami esminiai baudžiamosios ir civilinės atsakomybės skiriamieji bruožai.

Straipsnyje analizuojama nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 179 straipsnyje, sudėtis bei sudėties požymių ir civilinio teisės pažeidimo santykis. Didžiausias dėmesys skiriamas objektyviesiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams: dalykui, veikai, padarytai žalai. Autorius baudžiamąją atsakomybę pagal BK 179 straipsnį grindžia baudžiamosios teisės teorija: ultima ratio principu ir vienu iš nusikalstamos veikos požymių – pavojingumu. Straipsnyje apibendrinama išnagrinėta teismų praktika baudžiamosiose ir civilinėse bylose, kuriose asmenys buvo traukiami skirtingų rūšių atsakomybėn dėl panašių teisės pažeidimų – neteisėto prisijungimo ir elektros energijos, šilumos, vandens, dujų ar kitų ekonominę vertę turinčių dalykų naudojimo. Atlikus teorinę ir teismų praktikos analizę, daroma išvada, kad norint pritaikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 179 straipsnį, turėtų būti nustatomi papildomi kriterijai, sustiprinantys argumentus taikant baudžiamąją atsakomybę, – apgaulės požymis ar kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimo kriterijus.

Straipsnyje nagrinėjamos nusikalstamos veikos stadijos, konkrečiai - pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką. Autorius išskiria ir analizuoja daugiausiai problemų keliančius pasikėsinimo požymius, nurodo teisinėje literatūroje išskiriamas pasikėsinimo rūšis, pateikia pagrindinius jų bruožus ir atribojimo kriterijus. Straipsnyje išsakomi argumentai, patvirtinantys galimybę pasikėsinti netiesiogine tyčia - tai yra gana nauja idėja Lietuvos baudžiamosios teisės teorijoje. Analizuodamas problemas, susijusias su pasikėsinimu padaryti nusikalstamą veiką, autorius dėmesį sutelkia ties nusikalstamų veikų nuosavybei problemomis - kaip pavyzdys pasirenkamos vagystės, taip pat nagrinėjamos dažniausiai teismų praktikoje pasitaikančios, problemos, susijusios su nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio taikymu. Kartu pateikiami pasiūlymai, kaip reikėtų vertinti ir spręsti darbe keliamas bei nagrinėjamas problemas. Straipsnyje suformuluotos taisyklės galėtų būti taikomos tiek teismų praktikoje, tiek baudžiamosios teisės teorijoje.