Žiemelis, Darius

Straipsnyje pirmą kartą istoriografijoje lyginamos XVIII a. antros pusės–XIX a. antros pu - sės Lietuvos palivarko ir Lotynų Amerikos hasjendos ūkio sistemos kapitalistinės pasaulio sistemos (KPS) kontekste. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas šių sistemų struktūrų bei raidos tendencijų panašumams ir skirtumams eksplikuoti makrolygmeniu. Tiriamas laikotarpis – tiek palivarkinio ūkio vyravimo bei inten - syvėjimo Lietuvoje, tiek hasjendinio ūkio įsivyravimo ir intensyvėjimo Lotynų Amerikos šalyse etapas – nulemtas to paties pramonės revoliucijos veiksnio. Tyrimas patvirtina tezę, kad šios ūkio sistemos pri - klausė tipologiškai artimam ūkio tipui (buvo orientuotos į baudžiavinį gamybos būdą) pasauliniame darbo pasidalijime. Atskleidžiama, jog tiek Lietuvos palivarkinis ūkis, tiek Lotynų Amerikos hasjendos ūkis nebuvo tipinės feodalinės įmonės, bet pasižymėjo periferinio kapitalizmo bruožais.

In the 16th-19th centuries (until 1861) the term second serfdom is not applied in the investigations of the economic organization of Lithuania. However, the theory of the neo-Marxist capitalist world system (CWS) of the most famous and influential American comparative historical sociology representative I. Wallerstein offers to look at the phenomenon of the second serfdom from a global perspective emphasizing external causes and to consider it a manifestation of peripheral capitalism in Central Eastern Europe. In his fundamental work The Modern World System, the Polish and Lithuanian social economic order in the 16th-18th centuries is treated as the periphery of the CWS at that time. The goal of this article is using the access of modern comparative historical sociology to answer the question of whether the term second serfdom is applicable (and if so, when) to describe the economic organization of Lithuania in 1557–1861. The article states that in view of the economic development of Lithuania in 1557–1861 considering an essential component of the CWS theory – the concept of peripheral capitalism, the features of the second serfdom are most distinctly seen in Lithuania not in the 16th-18th centuries (as I. Wallerstein stated), but in the second half of the 18th century – 1861.

Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos teisėjų profesionalumo dimensijos. Ginama tezė, kad teisėjo profesijos profilis pasižymi daugialypiškumu – jis yra trijų komponentų (formaliosios kvalifikacijos, nuolatinio kompetencijos tobulinimo ir iš vidinės nuostatos į savo profesiją žiūrėti kaip pašaukimą kylančių asmeninių savybių) konjunkcija. Tezei pagrįsti skirtos trys straipsnio dalys. Pirmoje dalyje aptariama teisėjų kvalifikacija ir teisėjų mokymo sistemos ypatumai. Antroje dalyje analizuojamas teisėjų mokymo programų turinys ir forma, išryškinamos šių programų rengimo stipriosios ir tobulintinos grandys. Trečioje dalyje identifikuojamos teisėjo nešališką sprendimą lemiančios asmeninės savybės perimant sociologijos klasiko Maxo Weberio „idealaus politiko tipo“ apibrėžtį.

XVI–XIX a. (iki 1861 m.) Lietuvos ekonominės organizacijos tyrimuose antrosios baudžiavos laidos terminas nėra taikomas. Tačiau garsiausio ir įtakingiausio Jungtinių Amerikos Valstijų lyginamosios istorinės sociologijos atstovo Immanuelio Wallersteino neomarksistinė kapitalistinės pasaulinės sistemos (KPS) teorija siūlo į antrosios baudžiavos laidos reiškinį žvelgti iš išorines priežastis pabrėžiančios pasaulinės perspektyvos ir jį laikyti periferinio kapitalizmo Vidurio Rytų Europoje apraiška. Jo pagrindiniame veikale Modernioji pasaulio sistema XVI–XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos socialinė-ekonominė santvarka traktuojama kaip tuometinės KPS periferija. Šio straipsnio tikslas – naudojant lyginamosios istorinės sociologijos prieigą atsakyti į klausimą, ar terminas antroji baudžiavos laida yra taikytinas (ir jei taip, kada) 1557–1861 m. Lietuvos ekonominiam organizavimui nusakyti. Straipsnyje atskleidžiama, jog, žvelgiant į Lietuvos ekonominę raidą 1557–1861 m. per KPS teorijos esminio komponento – periferinio kapitalizmo koncepcijos – prizmę, antrosios baudžiavos laidos bruožai ryškiausiai matomi Lietuvoje ne XVI–XVIII a. (kaip teigė I. Wallersteinas), o XVIII a. antrojoje pusėje – 1861 m.