Valantiejus, Gediminas

Krizinėje situacijoje rasti visuomenės ir individo interesų pusiausvyrą, suvaldyti ilgalaikes pasekmes visuomenei ir valstybei – paskesnį teisminį bylinėjimąsi, ekonominę krizę, neefektyvų finansų valdymą ir pan. – didelis iššūkis. Esant krizei, sprendimus visuomet tenka priimti operatyviai. Kaip rodo COVID-19 pandemijos valdymo patirtis, jai suvaldyti reikėjo ir neordinarinių teisinių priemonių, kurios kėlė daug klausimų dėl teisės viršenybės, institucijų įgaliojimų, žmogaus teisių užtikrinimo. Kartu pandemija parodė valstybių ir suinteresuotų subjektų reaguojant į pandemijos iššūkius planavimo, koordinavimo ir bendradarbiavimo stoką ir atskleidė sisteminius trūkumus. Taigi būtina įvertinti ne tik teisinių priemonių taikymo poveikį pandemijos valdymui, bet ir galimą pandemijos poveikį teisei, siekiant pasirengti ateities krizėms. Šios mokslo studijos tikslas – remiantis COVID-19 pandemijos patirtimis Lietuvoje ir užsienio valstybėse, išanalizuoti teisės poveikį pandemijos valdymui bei pandemijos ir jos metu priimtų sprendimų poveikį tolimesnei teisės raidai. Šiam tikslui pasiekti keliami šie mokslo studijos uždaviniai: 1. Išanalizuoti teisines priemones, kurios buvo taikomos pandemijai valdyti Lietuvoje, ir įvertinti jų poveikį platesniame moksliniame ir užsienio valstybių bei tarptautinių teismų sprendimų kontekste; 2. Išnagrinėti, kokius teisinio reguliavimo iššūkius lėmė COVID-19 pandemija nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje ir kaip į juos reaguota teismų praktikoje Lietuvoje ir užsienio valstybėse; 3. Įvertinti, kokį poveikį COVID-19 pandemija ir jai suvaldyti priimti sprendimai turėjo teisės raidai (analizuojant šių pasekmių aspektus pagal atskiras sritis); 4. Įvertinti pandemijos poveikį Lietuvos teismų sistemai, teisingumo vykdymui ir teisinei atsakomybei. Tyrimui atlikti pasitelkta gausi Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos įvairių teisės sričių mokslininkų komanda. Mokslo studijoje – ne tik grynai teorinės- mokslinės įžvalgos, bet atspindėta ir pandemijos metu teismuose sukaupta praktikų mokslininkų patirtis. Tyrimas apima laikotarpį nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Tam tikrais atvejais lyginamuoju aspektu analizuojama ir padėtis iki pandemijos. Kadangi tyrimo baigimo metu pandemija dar nebuvo pasibaigusi, daromos išvados, ypač dėl pandemijos ilgalaikio poveikio teisei, dar gali būti koreguojamos, nes yra praėję per mažai laiko nuo atsiradusių aplinkybių ir valstybių taikytų priemonių. Pirmajame mokslo studijos skyriuje analizuota, kokių teisinių iššūkių pandemijos valdymo metu kilo siekiant užtikrinti teisės viršenybę ir kaip jie buvo sprendžiami. Svarstyta, kaip pandemija paveikė teisinių režimų taikymą ir kokį poveikį turėjo esminių konstitucinių ir tarptautinių reikalavimų taikymui, ypač dėl žmogaus teisių ribojimo. Konstitucinių teismų, vykdančių įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios teisės aktų konstitucingumo kontrolę, vaidmuo pandemijos metu itin reikšmingas. Galimybė konstituciniame teisme patikrinti, ar pandemijai suvaldyti skirtos priemonės yra teisėtos, užtikrina demokratinių teisinės valstybės ir žmogaus teisių apsaugos imperatyvų laikymąsi. Studijoje analizuota Austrijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Slovakijos ir kitų valstybių konstitucinė jurisprudencija, susijusi su įvairiais pandemijos valdymo aspektais. Europinė konstitucinė jurisprudencija ir joje pateikta argumentacija yra itin svarbi, vertinant Lietuvoje priimto pandemijos teisinio reguliavimo konstitucingumą. Tyrimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat buvo gavęs keletą prašymų ištirti pandemijos teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurie 2021 m. gruodžio 31 d. dar laukė nagrinėjimo. Europos konstituciniai teismai vieningai sutaria, jog net ir pandemijos sąlygomis šiam reiškiniui suvaldyti priimtam teisiniam reguliavimui, kuriuo buvo ribojamos kai kurios žmogaus teisės ir laisvės, taikomi konstituciniai teisėtumo reikalavimai, valstybės valdžios institucijos nėra atleistos nuo pareigos jų laikytis. Kartu pažymėtina ir tai, kad, europinėje konstitucinių teismų jurisprudencijoje sprendžiant dėl su pandemija susijusio teisinio reguliavimo atitikties konstitucinėms normoms, išryškėjo nauji konstituciniai reikalavimai ir (arba) vertinimo kriterijai, kurių privaloma laikytis, nustatant žmogaus teises ir laisves ribojančias priemones. Antai kai kuriose analizuotose konstitucinės justicijos bylose įprasta visuomenės ir individo interesų pusiausvyra buvo pakoreguota, pirmenybę teikiant viešajam visuomenės sveikatos ir gyvybės apsaugos interesui ir pateisinant griežtesnius nei įprasta žmogaus teisių ir laisvių ribojimus. Be to, pandemijos teisinio reguliavimo pagrįstumui paaiškinti konstitucinėje jurisprudencijoje pradėtas naudoti gana naujas atsargumo principas, kuris krizių akivaizdoje įpareigoja imtis išankstinių ir prevencinių veiksmų, kad būtų išvengta plataus masto neigiamų padarinių. Konstituciniai teismai taip pat suformulavo reikalavimą pandemijos teisinį reguliavimą grįsti mokslu paremtomis prognozėmis bei nuolat jį peržiūrėti, kad būtų įsitikinta, jog nustatytas teisinis reguliavimas vis dar atitinka esamą situaciją. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo ir jo suponuojamų teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvų kyla reikalavimas nustatyti, kad pandemijos teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik laikinai, o nustatytoji taikymo data neatleidžia nuo pareigos pakeisti reguliavimą, atitinkamai pasikeitus situacijai. Galiausiai pabrėžtina ir tai, kad net ir konstatuotas atitinkamo teisinio reguliavimo prieštaravimas konstitucinėms normoms dažniausiai nelemia tokio teisinio reguliavimo panaikinimo iškart, o teisėkūros subjektui paliekamas tam tikras laiko tarpas priderinti pandemijai valdyti skirtą teisinį reguliavimą prie konstitucinių reikalavimų, taip sudarant prielaidas išvengti nesibaigiančio ieškinių srauto teismuose. Studijoje nagrinėtos atskirų administracinių teisinių režimų – nepaprastosios padėties ir karantino – įvedimo (paskelbimo) prielaidos pandemijos metu. Apibrėžtos nepaprastosios padėties ir karantino režimo sampratos, atskleistos prielaidos ir režimų įvedimo (paskelbimo) sąlygos, taip pat analizuoti šiuose režimuose įtvirtinti asmens teisių ir laisvių apribojimo mastai. Studijoje dėmesys skirtas atskirų režimų transformavimosi prielaidų analizei. Atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį, mokslinius ir teisinius šaltinius pagrindžiama, kodėl Lietuvos Respublikoje COVID-19 pandemijos situacijoje buvo įvestas karantino, o ne nepaprastosios padėties režimas. Studijoje analizuotas pandemijos poveikis COVID-19 pandemijos situaciją valdančių subjektų sistemos transformacijai ir viešojo administravimo subjektų įgaliojimų kaitai COVID-19 pandemijos metu. Tirta ir įvertinta subjektų, užtikrinančių COVID- 19 pandemijos situacijos valdymą, sistema, jiems suteiktų įgaliojimų transformacija, siekiama pagrįsti, kodėl visuomenė ar atskiri asmenys turėtų būti priskirti prie minėtų subjektų sistemos, kodėl jiems turėtų būti suteikti tam tikri įgaliojimai siekiant suvaldyti COVID-19 pandemijos situaciją. Be to, studijoje analizuota, kaip atskirų nusižengimų, numatytų Administracinių nusižengimų kodekse, kvalifikavimo pokyčiai COVID-19 pandemijos metu prisidėjo prie pandemijos suvaldymo teisinėmis priemonėmis. Ištirtos naujų teisės normų įtvirtinimo ANK sąlygos ir priežastys. Analizuota teismų praktika ir situacijos, traukiant asmenis administracinėn atsakomybėn už naujų teisinių reikalavimų, susijusių su pandemijos situacijos suvaldymu, nesilaikymą ir pažeidimus. Atlikus tyrimą nustatyta, kad aiškaus teisinio atskyrimo, kada būtų galima tvirtinti, kad konkrečioje situacijoje turi būti skelbiamas karantinas ar nepaprastoji padėtis, nėra. Atskiro režimo pasirinkimą lemia didelė valdžios institucijų diskrecija. Taip pat nustatyta, kad pandemijos metu atitinkamu laikotarpiu negalėjo būti ribojamos kai kurios asmenų teisės ir laisvės, įtvirtintos Konstitucijoje ir įstatymuose. Be to, studijoje argumentuojama, kodėl turi būti plečiamas subjektų, dalyvaujančių suvaldant pandemijos situaciją, ratas, į jį įtraukiant visuomenės narius. Administracinės atsakomybės taikymo kontekste COVID-19 pandemijos metu buvo išplėstas teisinis reguliavimas dėl tiesiogiai su pandemija susijusių veikų, už kurias taikoma administracinė atsakomybė. Pastebėta, kad, įvedus naują teisinį reguliavimą, ne tik atsakomybėn traukiami asmenys tyčia ar dėl neatsargumo darė nusižengimus, bet ir pareigūnai neteisingai kvalifikuodavo atskiras asmenų veikas. [...]

Įgyvendinant ES bendrąją prekybos ir muitų politiką ir teoriškai, ir praktiškai susiduriama su ES ekonominės erdvės (muitų teritorijos) apsaugos problemomis. Dėl šios priežasties ES muitų teisė laikytina itin reikšminga priemone procesams, susijusiems su tarptautine prekyba, valdyti, įskaitant ir procesus, vykstančius jūrų teritorijose, priskirtinose Sąjungos muitų teritorijai. Šiuo požiūriu ES muitų teisę taip pat galima vertinti kaip teisės normų visumą, kuri apibrėžiama tuo tikslu, kad sudarytų sąlygas tarptautinės prekybos plėtrai ir vystymuisi, tačiau kartu tenkintų pačios ES bei jos valstybių narių interesus, susijusius su vidaus rinkos apsauga. Taigi ES muitų teisė, jos normų aiškinimas ir taikymas, kiek tai susijęs su ekonominės veiklos jūrų teritorijose reglamentavimu ir jos apmokestinimu, tiesiogiai priklauso ir nuo tarptautinės jūrų teisės aspektų ir nuostatų. Įvertinus tai, jog nuo 2016 m., įgyvendinant naujai priimtą Sąjungos muitinės kodeksą, yra vykdoma ES muitų teisės reforma, itin svarbus ir aktualus tampa probleminis klausimas, kokia yra tarptautinės jūrų teisės ir ES muitų teisės normų sąveika, kokių iššūkių kyla ES bei jos valstybėms narėms užtikrinant jūrų erdvėse esančios ir jai priskirtinos ES muitų teritorijos teisinę apsaugą. Atsižvelgiant į tai, šiame straipsnyje, analizuojant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką taikant ES muitų teisės normas, apibrėžiančias ES muitų teritorijos ribas, prekių muitinės kilmės nustatymą ir reglamentuojančias muitinės procedūrų tvarką, siekiama identifikuoti teisines problemas, susijusias su ekonominės veiklos jūrų teritorijose vykdymu, bei pasiūlyti, kaip jos turėtų būti sprendžiamos.

The article examines the functioning of the modern customs regulatory environment for the EU Member States, which is composed of three levels of sources: international legal instruments, EU primary and secondary legislation and national legislation of individual Member States. However, the practical application of these provisions is related to conflicts between the sources of national and international law and even the different sources of international law itself. It should be noted that at the present time, individual states have not yet formed a unified approach on whether the WTO Agreements should have a direct effect in their national legal system, as most of the states are following the doctrine of dualism and deny this possibility, although the practices followed by the national courts of the Republic of Lithuania have shown the elements of a monistic approach to this problem. The increasing use of international preferential trade agreements and the prevalence of agreements, which establish the customs unions, could also be regarded as a challenge to the development of international economic law and international trade system. Moreover, analysis of the judicial practices of national courts (in the Republic of Lithuania) and the case-law of the Court of Justice of the European Union has confirmed that an explicit approach to the relationship existing between international, EU and national customs law has not yet materialized.

European Union (EU) Customs Law is a significant branch of EU’s substantive law which, on the basis of the Union Customs Code (UCC; Regulation (EU) No. 952/2013) and the Combined Nomenclature of the EU (Regulation (EU) No. 2658/87 and its Annexes), regulates the international trade of the EU and its Member States with the third countries, in particular the taxation of the international trade operations by applying the customs duties/tariffs. However, after the adoption of the UCC, which imperatively requires all the customs administrations of the EU Member States to work as one, the problem of the uniform application of EU customs law remains very important. Therefore, the authors analyze the practice of the Baltic States (i.e., Republics of Estonia, Latvia, and Lithuania) in this area, based on the case law of the Court of Justice of the European Union (CJEU) in cases involving references to the CJEU by the national courts of different Baltic States.

The authors present (after the assessment of the experience of the Baltic States) the proposals for the improvement of both the legal regulations of the EU customs law as well as national legal regulations (in particular – in the Republic of Lithuania) to improve the areas that cause systemic irregularities of the uniform regulation of the international trade regulatory measures of the European Union. Whilst some of the similar studies were completed in the recent years (e.g. Limbach 2015), they do not provide a detailed comparative analysis of the issues that were investigated, specifically considering the situation in the Baltic States. During the investigation, the authors established that the problems of the uniform application of the EU customs law in the Baltic States arose in specific areas. Such areas were tariff classification of goods, determination of the origin and value of goods (in the case of Latvia), regulation of customs procedures (in the case of Estonia), customs duties and other import taxes preferences (in the case of Lithuania). At the same time, it was established that the national courts of the Republic of Lithuania were the least active in ensuring co-operation with the CJEU this area, which could have been caused by the improper national legal regulations

Monografijoje „Muitų teisinis reguliavimas tarptautinėje prekyboje tarp Europos Sąjungos ir Kinijos Liaudies Respublikos, Rusijos Federacijos, Indijos Respublikos: teoriniai ir praktiniai aspektai“ yra nagrinėjami tarptautinės, Europos Sąjungos ir nacionalinės Lietuvos Respublikos muitų (muitinės) teisės struktūros teoriniai aspektai bei funkcionavimo klausimai, pristatomos tarptautinės prekybos ir muitų teisės naujovės bei aktualijos. Leidinyje, remiantis teismų ir kitų mokestinius bei prekybinius ginčus nagrinėjančių institucijų praktika, siekiama atskleisti muitų ir su jais susijusių importo mokesčių taikymo praktines teisines problemas, kylančias reguliuojant Europos Sąjungos tarptautinę prekybą su trečiosiomis valstybėmis – Kinijos Liaudies Respublika, Rusijos Federacija, Indijos Respublika. Monografijos autorius dr. Gediminas Valantiejus (socialiniai mokslai, teisė) yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos bei Ekonomikos ir verslo fakulteto dėstytojas, docentas. Autoriaus mokslinių tyrimų sritys – tarptautinė ekonominė ir prekybos teisė, Europos Sąjungos ir nacionalinė mokesčių bei muitų (muitinės) teisė, tarptautinės prekybos apmokestinimo klausimai, prekybos su BRICS regiono valstybėmis teisinis reguliavimas. G. Valantiejus parengė daugiau kaip dvidešimt recenzuojamų mokslinių straipsnių ir praktinių leidinių bei publikacijų šiomis temomis, taip pat yra Muitinės praktikų asociacijos (https://www.lcpa.lt/lt) narys bei advokatų profesinės bendrijos iLAW (http://www.ilaw.legal/) vyr. teisininkas. Autorius yra sukaupęs daugiau kaip penkiolikos metų praktinio darbo patirtį mokestinių ginčų nagrinėjimo bei konsultavimo dėl jų srityse dirbdamas tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje.

Šiuo leidiniu siekiama padėti mokyklų ir globos įstaigų vadovams, pedagogams ir kitiems specialistams įgyti reikiamų žinių bei įgūdžių taikyti Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos mokymo programą, plėtoti vieningą bendradarbiavimo su mokinių tėvais praktiką sprendžiant įvairias su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu susijusias problemas. Siekiant šių tikslų leidinyje pateikiama informacija apie psichoaktyviąsias medžiagas bei priklausomybių nuo jų problemą(-as); tėvų ir vaikų santykius bei psichoaktyviųjų medžiagų prevencijai svarbių vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymą; mokyklos bendruomenės formavimą, bendradarbiavimo su tėvais plėtros metodus, būdus bei formas įgyvendinant prevencinę veiklą. Kartu su šia medžiaga pateikiami ir ją taikyti padedančių praktinių užsiėmimų (pratimų) pavyzdžiai.

One of the consequences of the socioeconomic phenomenon of globalization is the increasing use of preferential trade agreements to regulate the international trade relations. In this context, one of the directions of the EU's Common Commercial Policy towards the third countries in the last ten years has been the promotion of international trade with the rapidly developing countries of the BRICS region. For this reason, as early as in 2006, EU and India have launched the negotiations on signing a mutual preferential (free trade) agreement, which is continuing up to this day. It is obvious that such agreement could help to diversify the structure of EU’s international trade, especially when trade relations with the more traditional trading partners (such as Russia) are becoming more problematic due to political disputes and sanctions. Therefore, the article seeks to answer the question what are the specific practical regulatory problems currently facing the international trade operators engaged in international trade business between the EU Member States and India and how they can be reflected/solved in the possible free trade agreement between them? To answer this question, the article discusses specific practical trade regulation issues in the last decade (since 2006), which are identified based on a case study of trade disputes between the EU and India on the World Trade Organization (WTO) level, EU level and national level of the EU Member States (using the Republic of Lithuania as the main example).

One of the consequences of the socioeconomic phenomenon of globalization is the increasing use of preferential trade agreements to regulate the international trade relations. In this context, one of the directions of the EU's Common Commercial Policy towards the third countries in the last ten years has been the promotion of international trade with the rapidly developing countries of the BRICS region. For this reason, as early as in 2006, EU and India have launched the negotiations on signing a mutual preferential (free trade) agreement, which is continuing up to this day. It is obvious that such agreement could help to diversify the structure of EU’s international trade, especially when trade relations with the more traditional trading partners (such as Russia) are becoming more problematic due to political disputes and sanctions. Therefore, the article seeks to answer the question what are the specific practical regulatory problems currently facing the international trade operators engaged in international trade business between the EU Member States and India and how they can be reflected/solved in the possible free trade agreement between them? To answer this question, the article discusses specific practical trade regulation issues in the last decade (since 2006), which are identified based on a case study of trade disputes between the EU and India on the World Trade Organization (WTO) level, EU level and national level of the EU Member States (using the Republic of Lithuania as the main example).