Matulevičienė, Nijolė Janina

Straipsnyje, baigiančiame publikacijų ciklą, skirtą atlikėjų intelektinės nuosavybės teisėms ir socialinei apsaugai, yra analizuojami atlikėjų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu ir jų privalomojo socialinio bei sveikatos draudimo klausimai. Pirmoje straipsnio dalyje, skirtoje atlikėjų pajamų apmokestinimui gyventojų pajamų mokesčiu, išskiriamos trys atlikėjų kategorijos – dirbančių pagal darbo sutartį, užsiimančių individualia veikla bei atlikėjų, kurie veikia savarankiškai, tačiau nėra mokesčių įstatymų nustatyta tvarka įgiję individualią veiklą vykdančio asmens statuso. Daroma išvada, kad atlikėjams suteikiamos pakankamos galimybės rinktis veiklos formą, bet patys atlikėjai yra nepakankamai informuoti apie egzistuojančias galimybes, todėl didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas atlikėjų švietimui. Antroje straipsnio dalyje analizuojami atlikėjų privalomojo socialinio draudimo klausimai, įskaitant privalomąjį sveikatos draudimą. Daroma išvada, kad daugiausia keblumų sukelia savarankiškai dirbantys atlikėjai, kurių pajamos nepastovios. Problemą didina pastebima atlikimų naudotojų tendencija rinktis tokias santykių su atlikėjais formas, kurios leistų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo.

Straipsnyje remiantis tyrimo vykdytojų atliktomis apklausomis ir kita empirine medžiaga analizuojamos individualaus atlikėjų turtinių teisių įgyvendinimo problemos Lietuvoje. Pirmoji straipsnio dalis skirta atlikėjų turtinių teisių įgyvendinimo pagal civilines sutartis praktinio įgyvendinimo klausimams bei atskirų išimtinių atlikėjų turtinių teisių individualaus įgyvendinimo problemoms. Antroji straipsnio dalis skirta atlikėjo-darbuotojo teisių įgyvendinimui. Šioje dalyje pirmiausia aptariami atlikėjo ir atlikimo naudotojo darbo santykį identifikuojantys požymiai, darbo santykio privalumai ir trūkumai atlikėjui ir jo kontrahentui. Taip pat analizuojamas atlikėjo turtinių teisių perėjimo darbdaviui pagal įstatymo nustatytą prezumpciją efektyvumas. Straipsnis baigiamas išvadomis, kuriose konstatuojama, kad individualus atlikėjų teisių įgyvendinimas, nepaisant iš esmės tinkamo sutartinių teisių perdavimo mechanizmų reguliavimo, yra neefektyvus ir neužtikrina atlikėjui atlikimo naudotojo pajamas atitinkančios ekonominės naudos gavimo, taip pat daroma išvada, kad reikalingos tam tikros teisinio reglamentavimo korekcijos, susijusios su atlikėjo teisės į atlyginimą už atlikimo padarymą viešai prieinamu, įtvirtinimu. Paskutiniosios išvados skirtos darbo santykių su atlikėju efektyvumui įvertinti, teigiant, kad svarstytina lankstesnio atlikėjo-darbuotojo ir atlikimo naudotojo-darbdavio teisinio reguliavimo modelio galimybė, taip pat būtinybė naikinti atlikėjo teisių perdavimo darbdaviui pagal įstatymu numatytą prezumpciją.

Straipsnyje analizuojamas atlikėjų, kaip intelektinės nuosavybės teisės subjektų, turtinių teisių reglamentavimas Lietuvoje. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojami bendrieji atlikėjų turtinių teisių teisinės apsaugos klausimai, lyginant atlikėjų teisių teisinį reglamentavimą su autorių teisėmis, taip pat su atlikėjų teisių teisiniu reglamentavimu užsienio valstybėse, nurodant šalintinus atlikėjų teisių teisinio reglamentavimo trūkumus. Antroji straipsnio dalis skirta trijų atlikėjų grupių turtinių teisių turinio analizei: atlikėjų, kurių atlikimas neįrašytas, atlikėjų, kurių atlikimas įrašytas į fonogramą, ir atlikėjų, kurių atlikimas įrašytas audiovizualiniame įraše. Kadangi atlikėjų teisių turinys priklauso nuo to, ar atlikimas įrašytas, ir nuo to, į kokią laikmeną jis įrašytas, analizuojamos šio diferencijuoto teisinio reglamentavimo priežastys ir taisytini aspektai. Straipsnis baigiamas išvadomis, kuriose konstatuojama, kad pagrindinės sritys, kuriose atlikėjų teisinė padėtis turi būti gerinama, tai – teisės gauti atlyginimą už perduotas teises audiovizualinio kūrinio gamintojui išplėtimas, komerciniais tikslais išleistos fonogramos apibrėžimas, kuris patikslintų fonogramų naudojimą skaitmeninėje terpėje; būtinybė kompensacinio atlyginimo už atlikimo įrašų atgaminimą asmeniniais tikslais teisinį reglamentavimą suderinti su technologijų pažanga; audiovizualinių atlikėjų teisinės padėties suvienodinimas su kitų atlikėjų teisine padėtimi.

Straipsnyje, remiantis tyrimo vykdytojų atliktomis apklausomis, Lietuvos kolektyvinio teisių administravimo asociacijų ataskaitomis ir kita informacija, analizuojama Lietuvos patirtis įgyvendinant atlikėjų teises kolektyvinio administravimo būdu, šio įgyvendinimo būdo reikšmė atlikėjų ekonominiams interesams ir jų teisiniam statusui. Siekiant įvertinti kolektyvinio administravimo teisinio reglamentavimo reikšmę efektyviam teisių įgyvendinimui, kartu analizuojamos šiai sričiai aktualios nacionalinių ir Europos Sąjungos teisės aktų bei tarptautinių sutarčių nuostatos, teismų praktikos pavyzdžiai. Pirmojoje straipsnio dalyje pateikiamos atlikėjų teisių kolektyvinio įgyvendinimo (administravimo) prielaidos, specifika ir aktualūs statistikos duomenys, iliustruojantys šios veiklos efektyvumą ir plėtrą Lietuvoje. Antroji straipsnio dalis skirta atskirų atlikėjų teisių kolektyvinio administravimo sričių analizei, siekiant įvertinti kolektyvinio teisių įgyvendinimo ekonominę reikšmę atlikėjams. Šioje dalyje, siekiant atskleisti probleminius teisių administravimo klausimus, kartu analizuojama ir kitų Europos Sąjungos šalių patirtis, pateikiami gerosios praktikos pavyzdžiai. Trečioji straipsnio dalis skirta atlikėjų teisių kolektyvinio administravimo ateities perspektyvoms Lietuvoje, naujoms atlikėjų teisių kolektyvinio administravimo sritims ir formoms. Straipsnis baigiamas išvadomis, kuriose, įvertinus taikomų kolektyvinio administravimo formų ir būdų efektyvumą, atskleidžiami probleminiai atlikėjų teisių reglamentavimo ir praktinio įgyvendinimo aspektai Lietuvoje, taip pat pateikiami pasiūlymai, kaip reikėtų tobulinti atlikėjų teisių ir kolektyvinio administravimo formų ir būdų reglamentavimą.

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos intelektinės nuosavybės, mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įstatymuose vartojamos atlikėjo sąvokos turinys. Pirmoje straipsnio dalyje tiriama Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme pateikiama atlikėjo sąvoka lyginant su tarptautinėse sutartyse bei užsienio valstybių teisės aktuose pateikiama atlikėjo sąvoka, taip pat, pasitelkiant teisės doktriną, skiriami atlikėjui būdingi teisiškai reikšmingi požymiai. Kartu, remiantis praktikoje sudaromų sutarčių dėl atlikimų analizės duomenimis, daroma išvada, kad su atlikėjais dažnai sudaromos autorinės sutartys, tai yra pasirinkta teisinė forma neatitinka faktinių teisinių santykių. Antroje straipsnio dalyje analizuojama atlikėjo samprata mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įstatymuose. Palyginus ją su intelektinės nuosavybės teisiniuose santykiuose išskirtais atlikėjo požymiais, daroma išvada, kad mokestiniuose bei valstybinio socialinio draudimo įstatymuose šiai sąvokai suteikiama netapati reikšmė.

Straipsnyje nagrinėjamos atlikėjų teisių perdavimo prezumpcijos, numatytos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme. Lietuvos teisinėje literatūroje ši tema iki šiol nebuvo nagrinėta, todėl straipsnyje pirmiausia pateikiama atlikėjų teisių raidos analizė atkreipiant dėmesį į tarptautinių ir regioninių teisės normų įtaką reglamentuojant atlikėjų teises ir įtvirtinant teisių į audiovizualinius atlikimo įrašus perdavimo prezumpciją daugelio valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniuose teisės aktuose. Kita atlikėjų teisių perdavimo prezumpcijos taikymo sritis susijusi su atlikėjo darbo santykiais. Į šią teisinio reguliavimo sritį patenka ne tik teisiniai santykiai, atsirandantys audiovizualinėje, bet ir kitose kultūros ir meno srityse: transliuojančiųjų organizacijų (radijas, televizija) veiklos, scenos meno (įvairūs teatro spektakliai ir kiti scenos meno atlikimai, koncertinės literatūros ir muzikos kūrinių programos) ir kitose srityse. Straipsnyje daroma išvada, kad prezumpcijų taikymas civiliniams santykiams, kurie atsiranda įvairiose literatūros ir meno kūrinių atlikimo srityse, nesuteikia jiems pastovumo ir aiškumo. Siekiant išvengti konfliktinių situacijų, kurios gali kilti dėl neaiškaus teisinio reguliavimo, būtina tobulinti Lietuvos teisės normas, įtvirtinančias atlikėjų teisių perdavimo prezumpcijas.

In the present article both at theoretical and practical level the limitations on economic rights of authors for teaching, scientific research and information purposes...