Riaubaitė, Eglė

Straipsnyje analizuojamos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties instituto nuostatų taikymo teismų praktikoje problemos. Šio instituto svarbą bei aktualumą rodo tai, kad paskutiniu metu Lietuvos Respublikos Seime buvo svarstomos net trys baudžiamojo įstatymo pataisos dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo taikymo sąlygų, kol galiausiai 2010 m. birželio 15 d. įstatymu buvo priimta nauja Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis) redakcija. Tačiau daugiausia problemų tiek teismams, tiek proceso dalyviams, o ypač kaltinamajam ir nukentėjusiajam, kyla dėl baudžiamojo proceso įstatymo spragų. Taip pat straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad bylos nutraukimas bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje neišnagrinėjus jos iš esmės pažeidžia nukentėjusiojo ir kaltininko teises, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Be to, straipsnyje keliama problema, koks procesinis dokumentas turėtų būti priimtas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygas, nes Baudžiamojo proceso kodeksas to nereglamentuoja, ieškoma paralelių su nuosprendžiu, kuriuo atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės nutraukiama byla (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Kita ne mažiau aktuali problema, iškylanti teismams taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutą, yra civilinio ieškinio išsprendimas. Autorė siūlo, kaip galėtų būti tobulinamas baudžiamojo proceso įstatymas, kad būtų išspręstos minėtos procesinės problemos.

Taip pat straipsnyje lyginama, kaip 1961 m. ir 2000 m. Baudžiamajame kodekse buvo įtvirtintos kitos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygos, t. y. naujos nusikalstamos veikos nepadarymas bei nesislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Iškeliamas klausimas, ar dėl visų nusikalstamų veikų turi būti nutrauktas dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos besitęsiantis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Pasikeitus baudžiamiesiems įstatymams teismams iškilo kausimas, kurį baudžiamąjį įstatymą taikyti: ar numatantį švelnesnę sankciją, bet ilgesnius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, ar atvirkščiai. Straipsnyje detaliai nagrinėjamos šios baudžiamojo įstatymo galiojimo laike problemos bei pateikiama aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių problemų sprendimo praktika.

Straipsnyje analizuojamos kaltės formos, pasitaikančios nusikaltimuose žmogaus gyvybei ir sveikatai, bei nagrinėjamos dažniausiai pasitaikančios Šios kategorijos nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal subjektyviuosius požymius problemos. Kadangi nusikaltimų žmogaus gyvybei ar sveikatai subjektyviuosius požymius, o būtent - kaltės formą ar rūšį, kai kuriais atvejais nustatyti daug sunkiau negu objektyviuosius, kvalifikuojat šios kategorijos nusikalstamas veikas pirmiausia reikia žinoti, kuo viena kaltės forma ar rūšis skiriasi nuo kitos. Kaltės formos viena nuo kitos skiriasi savo valiniu ir intelektiniu turiniu, todėl straipsnyje išsamiai aptariamos tyčios ir neatsargumo rūšys nusikaltimuose žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pateikiami jų atribojimo kriterijai. Analizuojant tiesioginę ir netiesioginę tyčią bei jų atribojimo problemas straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama asmens pavojingų padarinių neišvengiamumo suvokimui. Taip pat keliamas klausimas, ar esant netiesioginei tyčiai asmuo gali nenorėti kilsiančių pavojingų padarinių, jeigu suvokia, kad gali atimti kitam žmogui gyvybę ar sutrikdyti sveikatą. Kalbant apie tyčios ir neatsargumo atribojimą straipsnyje pabrėžiama, kad daugiausia problemų kyla atribojant tyčią ir nusikalstamą nerūpestingumą, todėl šis klausimas plačiai analizuojamas pateikiant teismų praktikoje dažniausiai pasitaikančius nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai pagal subjektyviuosius požymius kvalifikavimo atvejus.