Jankutė, Renata

Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje – vienu iš pagrindinių civilinėje atsakomybėje taikytinų principų laikytinas visiško nuostolių atlyginimo principas (compensation lucri et damni). Šis principas traktuotinas kaip atspirties taškas, atsakant į klausimą, ar individo teisėti interesai bei pagrįsti lūkesčiai buvo tinkamai apginti asmens teisių pažeidimo atveju. Atsižvelgiant į tai, jog tyrimo objektu darbe laikytina visiško nuostolių atlyginimo principo (restitutio in integrum) analizė deliktinės civilinės atsakomybės teisinių santykių kontekste, darbe analizuotos principo formavimąsi nulėmusios prielaidos bei išskirtos principo taikymo tikslo definicijos, nukreipiančios į žalą patyrusio asmens pažeistų teisių tinkamą apgynimą deliktinėje prievolėje. Darbe nagrinėjamos objektyvios bei subjektyvios prigimties faktorių sąlygojamos principo išimtys. Objektyvios prigimties faktoriais darbe laikomos objektyviai susiklostančios situacijos, kuriose pažeistos neturtinės vertybės specifika (pvz., asmens sveikata, prarasta galimybė ir kt.) nesuteikia galimybės įvertinti pažeistos vertybės apimties ir atlyginti asmeniui visą jo patirtą žalą. Darbe prieinama prie išvados, jog analizuojamas principas tokiose situacijose traktuotinas, pirma, kaip žalos atlyginimo galimybę pateisinantis principas; antra, kaip tam tikra siekiamybė, gairė, padedanti kuo teisingiau įvertinti nukentėjusiojo patirtą žalą. Subjektyvios prigimties faktoriais darbe laikomi LR CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai: atsakomybės prigimtis, šalių turtinė padėtis ir šalių tarpusavio santykiai. Akcentuotina, šie kriterijai taikytini išimtiniais atvejais, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo principo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tokiais atvejais pateisinamas sąmoningas visiško nuostolių atlyginimo principo netaikymas pilna apimtimi. Darbe išskiriami du atvejai, kai paties nukentėjusiojo atliekami veiksmai gali lemti nuostolių atlyginimo dydžio sumažinimą: pirma, nukentėjusysis iki žalos kilimo atlieka tokius veiksmus, kurie sąlygoja žalos kilimą ar jos padidėjimą – taikytina nukentėjusiojo prisidėjimo prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo taisyklė; antra, po žalos kilimo nukentėjusysis nesiima protingų pastangų nuostolių padidėjimui išvengti – taikytina nuostolių sumažinimo doktrina. Nagrinėjant šiuos klausimus, darbe prieinama prie išvados, jog nei vienu iš minėtų atvejų visiško nuostolių atlyginimo principas (restitutio in integrum) nepažeidžiamas, kadangi nukentėjusiajam visiškai atlyginami jo patirti nuostoliai, kilę dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių.