Mierauskas, Pranas

Šiauliai yra vienas iš didžiausių Lietuvos miestų, kuriame intensyviai vyksta urbanizacijos procesai. Dėl šios priežasties tinkamas miesto infrastruktūros, o ypač žaliųjų miesto plotų valdymas yra būtinas užtikrinti kokybiškas gyvenimo sąlygas. Darbe analizuojama Šiaulių miesto savivaldybės želdynų sistemos struktūra bei vertinama jos valdymo kokybė ir efektyvumas. Darbo problema: Šiaulių miesto želdynų sistemos valdymo išsamaus analitinio vertinimo trūkumas. Darbo tikslas: Išanalizuoti ir įvertinti Šiaulių miesto želdynų valdymo efektyvumą. Pasiekti tikslui išsikelti uždaviniai: 1. apžvelgti miesto želdynų priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus; 2. susipažinti su Geografinės informacinės sistemos (GIS) atsiradimo istorija, sistemos panaudojimo ir taikymo galimybėmis gamtosaugoje bei želdynų valdyme; 3. išanalizuoti esamą Šiaulių miesto želdynų struktūrą ir valdymą; 4. įvertinti Šiaulių miesto želdynų sistemos valdymo efektyvumą naudojantis GIS technologijomis, bei gyventojų apklausa. Atliekant tyrimą buvo naudoti šie metodai: literatūros bei teisės aktų analizė, erdvinių duomenų analizė ir vertinimas, naudojant GIS, empirinis tyrimas – kiekybinė gyventojų apklausa, bei gautų duomenų analizė. Atlikus tyrimą, galima daryti išvadą, kad Šiaulių mieste yra gausu želdynų, tačiau jų valdymas neefektyvus: miesto parkai išdėstyti neracionaliai, respondentų nuomone rekreacinių želdynų būklė yra prasta. Darbo pabaigoje pateikiami siūlymai Šiaulių miesto savivaldybei kaip būtų galima pagerinti želdynų būklę mieste bei efektyviau juos valdyti.

Analizuojami darnaus vystymosi teoriniai aspektai: sampratų aiškinimai, nuostatų formavimosi etapai, taikymo būdai. Pateikiama Lietuvos darnaus vystymosi principų plėtra ir problematika, atliekama lyginamoji Lietuvos ir ES principų analizė, nagrinėjama Lietuvos darnaus vystymosi politikos praktikos problematika remiantis hipotezėmis. Taip pat pateikiami darnaus vystymosi principų taikymo Lietuvoje tyrimo duomenų analizės rezultatai.

Lietuvos gamtinis karkasas yra nacionalinio lygmens unikalus ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užimantis didžiąją dalį (apie 65 %) Lietuvos teritorijos. Jis palaiko pusiausvyrą ir gamtinius ryšius tarp saugomų ir vertingų teritorijų bei užtikrina ekologinę šalies kraštovaizdžio pusiausvyrą. Į gamtinio karkaso struktūrą įeinantis ekologinis tinklas jungia buveines bei migracinius koridorius. Šio darbo tikslas – išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos gamtinio karkaso taikymo principus. Šiam tikslui pasiekti, buvo suformuluoti tokie uždaviniai: apžvelgti Europos ekologinius tinklus ir Lietuvos gamtinį karkasą, išanalizuoti žemės panaudojimą gamtiniame karkase, apžvelgti Lietuvos gamtinio karkaso formavimą Lietuvoje, įvertinti Lietuvos gamtinio karkaso išskyrimo principus ir vystymo perspektyvas Lietuvoje. Darbą sudaro keturi pagrindiniai skyriai: pirmajame aptariama Europos ekologinių tinklų formavimo charakteristika, gamtinio karkaso formavimosi prielaidos ir miškų vaidmuo. Antrajame skyriuje išanalizuojame nacionalinės teisės aktus bei gamtinio karkaso teritorijų žemėnaudą. Trečiajame – apžvelgiame Lietuvos gamtinio karkaso teritorijų planavimą ir tvarkymą. Ketvirtajame skyriuje įvertiname Lietuvos gamtinio karkaso būklę ir perspektyvas, atlikdami kokybinį tyrimą – ekspertų interviu, o gautus rezultatus atvaizduojame silpnybių, stiprybių, galimybių, grėsmių (SSGG) analizės matrica. Pabaigoje suformuojamos darbo išvados, parengiami siūlymai ir rekomendacijos, pateikiamas naudotos literatūros sąrašas, santrauka lietuvių bei anglų kalba ir priedai. Išanalizavus ekspertinio interviu metu gautus duomenis ir atlikus stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių (SSGG) analizę, nustatyta, kad būtina informuoti visuomenę, jai suprantama forma, nes kyla vis didesnė grėsmė urbanizacijos nevaldymui į geoekologiškai jautriausius arealus, taip pat būtina tvarkyti teritorijų planavimo dokumentus, detalizuojant gamtinį karkasą kuo žemesniame lygmenyje, atsižvelgiant į teritorijos ypatybes bei poreikius, taip pat kurti specialius gamtinio karkaso formavimo projektus ir finansiškai skatinti tai daryti žemės naudotojus. Apibendrinus gautus rezultatus, galima teigti, kad hipotezė pasitvirtino ir parengti gamtinio karkaso išskyrimo kriterijai yra ganėtinai abstraktūs ir problemiški.

Vykstantys pokyčiai gamtinėje aplinkoje ir viešojo valdymo sistemoje, nepakankamas saugomo gamtinio paveldo administravimo efektyvumas, gamtinio paveldo būklės prastėjimas suponuoja po¬reikį ieškoti naujų sistemos veiklos tobulinimo priemonių ir metodikų, kurios padėtų laiku reaguoti į iššūkius, kylančius siekiant išsaugoti nykstančias gamtos vertybes ir padėtų užtikrinti pozityvų jų funkcionavimą šiuolaikinėje globalioje aplinkoje. Tačiau neretai taikomi instrumentai ir metodikos yra neadekvatūs, netinkami konkrečiai vietovei ir neduoda laukiamų rezultatų. Šioje disertacijoje atlieka¬ma Lietuvos saugomo gamtinio paveldo administravimo sistemos teorinė analizė ir tiriamas saugomų teritorijų administracijų Lietuvoje pajėgumų pasiskirstymas darnaus vystymosi kontekste. Remiantis analizės rezultatais, pateikiamos saugomo gamtinio paveldo administravimo sistemos Lietuvoje tobu¬linimo kryptys.

Magistro darbe įvertintos ekosistemų apsaugos priemonės Kauno marių regioniniame parke ir numatytos šios apsaugos gerinimo galimybės. Magistro darbo tema aktuali, nes regioniniai parkai priskiriami kompleksinėms saugomoms teritorijoms, kurių vienas iš svarbiausių tikslų, – išsaugoti tipiškas arba unikalias ekosistemas. Tyrimo rezultatai bus naudingi Kauno marių regioninio parko direkcijai, siekiant gerinti ekosistemų apsaugą.

Magistro baigiamajame darbe išanalizuotas darnaus turizmo principų vaidmuo, išskirtos šių principų taikymo problemos ir pateikiamos jų sprendimo galimybės. Pirmoje darbo dalyje išskiriami teoriniai darnaus turizmo aspektai: samprata, pagrindiniai principai ir reikšmė darnaus vystymosi kontekste. Antroje darbo dalyje per darnaus turizmo prizmę analizuojama kaimo turizmo raida Lietuvoje. Trečioje darbo dalyje pateikiami Varėnos rajono turistinio potencialo analizė. Ketvirtoje darbo dalyje pateikiama tyrimo metu gautų rezultatų analizė.

Ypač vaizdingoje vietovėje įsikūręs Dzūkijos nacionalinis parkas lankytojus vilioja savo išraiškingu kraštovaizdžiu, miškų ir upių įvairove, įdomiu kultūriniu ir gamtiniu paveldu. Todėl, tiek keliaujantiems, tiek besiilsintiems parko turistams labai svarbu pažinti ir suvokti kuo ši saugoma teritorija yra unikali ir kodėl taip svarbu išsaugoti jos natūralią, nepaliestą gamtą. Šio darbo tikslas – išanalizuoti ir įvertinti Dzūkijos nacionalinio parko ekologinio turizmo valdymo ir vystymo ypatumus. Darbo tikslui įgyvendinti išsikelti tokie uždaviniai: charakterizuoti ekologinio turizmo sampratą, apžvelgti Dzūkijos nacionalinio parko gamtines ir kultūrines vertybes, išnagrinėti nacionalinio parko ekologinio turizmo būklę ir įvertinti ekologinio turizmo perspektyvas Dzūkijos nacionaliniame parke. Darbą sudaro trys pagrindinės dalys: pirmoje aptariama ekologinio turizmo samprata ir raidos istorija, taip pat ekologinio turizmo vystymasis saugomose teritorijose. Antroje dalyje apžvelgiama Dzūkijos nacionalinio parko charakteristika, gamtiniai ir kultūriniai turizmo ištekliai tinkantys ekologinio turizmo plėtrai, nagrinėjama ekologinio turizmo būklė DNP: lankytojų srautai, kaimo turizmo sodybos. Trečioje dalyje atliekamas tyrimas, norint įvertinti Dzūkijos nacionalinio parko ekologinio turizmo valdymo ir vystymo galimybes visuomenės, lankytojų bei eksperų akimis, kurie dirba šioje saugomoje teritorijoje ir turi pačią patikimiausią bei pakankamai išsamią informaciją darbo tikslui pasiekti. Darbo pabaigoje suformuluojamos išvados, parengiamos rekomendacijos ir pasiūlymai, pateikiamas literatūros sąrašas, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis bei priedai. Išanalizavus lankytojų ir ekspertų apklausos rezultatus, nustatyta, jog didžiausia Dzūkijos nacionalinio parko silpnybė – apgyvendinimo bei maitinimo įstaigų stoka, nepilnai išvystyta turizmo infrastruktūra.

2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymui, iš esmės pasikeitė teritorijų planavimo tvarka Lietuvoje, todėl šio baigiamojo magistro darbo tikslas – išanalizuoti ir palyginti teritorijų planavimo Lietuvoje tvarką, procedūras iki 2014 m. sausio 1 d. ir po 2014 m. sausio 1 d. Šiuo darbu siekiama išspręsti problemą ar naujoji teritorijų planavimo tvarka neatneš suirutės teritorijų planavimo procese ir ar nebus sukelta ilgalaikė žala. Šio darbo teorinėje dalyje aptariami svarbiausi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai, jų raida nuo 1991 metų iki šių laikų. Ypatingas dėmesys skiriamas nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusiai naujai teritorijų planavimo tvarkai – aptariamos didžiausios jos įvestos naujovės, analizuojami didžiausi privalumai ir trūkumai, taip pat aiškinamasi, ar ši nauja tvarka neatneš žalos darniam teritorijų planavimui. Šiame darbe atliekamas tyrimas, kurio metu teisės aktų analizės, lyginimo ir stebėjimo metodų pagalba, lyginamos teritorijų planavimo procedūros, kuriomis siekiama tų pačių teritorijų planavimo uždavinių, iki 2014 m. sausio 1 d. ir po to. Tyrime pateikiamas tikslus šių procedūrų aprašymas, eiga ir terminai, taip pat aptariami svarbiausi šių procedūrų aspektai, privalumai ir trūkumai. Atlikus teorinę teritorijų planavimo tvarkos analizę ir tyrimą, darytinos išvados, kad dažna teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų kaita sukelia teisinį netikrumą ir tęstinumo nebuvimą, naujoji teritorijų planavimo tvarka sąlygoja painiavą, atskiriant teritorijų planavimo ir žemėtvarkos planavimo dokumentus, taip pat šia tvarka pagreitinus ir supaprastinus teritorijų planavimo procesus, atvertas kelias plėtrai miestų periferinėse teritorijose.

Temos aktualumas.Gamtos, istorinio ir kultūrinio paveldo apsauga yra vienas iš pagrindinių elementų, ateities kartoms suteikiantis aukštos kokybės gyvenimo sąlygas. Vienas iš veiksmingiausių būdų atlikti šią užduotį yra saugomų teritorijų kaip pagrindinių visos visuomenės bendro paveldo saugojimas. Darbo problema.Nepakankamas aplinkosaugos švietimas vietos parkų gyventojų, sumažina tvaraus vystymosi galimybes regione. Darbo tikslas - išanalizuoti ir įvertinti aplinkosauginio švietimo poreikius Gražutės regioniniame. Darbo uždaviniai: 1) Apžvelgti saugomų teritorijų sistemą ir aplinkosaugą darnaus vystymosi kontekste; 2) Išnagrinėti visuomenės aplinkosauginio švietimo sistemą Lietuvoje; 3) Ištirti Gražutės regioninio parko gyventojų aplinkosauginio šveitimo poreikius skirtinguose aspektuose; 4) Įvertinti Gražutės regioninio parko gyventojų aplinkosauginį švietimą su panašiais atliktais tyrimais Lietuvoje ir užsienyje. Tyrimo hipotezė - Aplinkosauginis švietimas Gražutės regioniniame parke yra pakankamas. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad Lietuvoje saugomų teritorijų tvarkymas ir atskirų veiklų vykdymas dažnai nesiderina su darnaus vystymosi principais. Saugomų teritorijų direkcijos siekia aplinkosauginių tikslų, tuo tarpu vietos gyventojai ar suinteresuotieji asmenys socialinių – ekonominių. Taip pat paaiškėjo, kad visuomenės aplinkosaugos švietimas Lietuvoje nėra prioritetinė sritis. Tyrimo rezultatai atskleidė ir tai, kad svarbiausias Gražutės regioninio parko vietinių gyventojų aplinkosaugos švietimo poreikis yra šviečiamojo pobūdžio renginiai, kurie organizuojami parke. Išanalizuoti kitų šalių atlikti tyrimai atskleidė, kad Suomijoje, išskirtinis dėmesys yra skiriamas aplinkosaugai ir ekonominei plėtrai, o Latvijoje - gamtos įvairovei, kraštovaizdžiui, tarptautiniam ir nacionaliniam pripažinimui.

This work examines the phenomenon of self-regulation as a new form of governance in Lithuania. The study is based on one of the most prominent examples of self-regulation in environment protection which is non-governmental certification. This study is designed to answer the question – why companies decide to self-regulate and to adopt voluntary environmental standards and what is their effect. Knowledge of the factors which encourage adoption as well as understanding the effect these schemes have, help to comprehend better the capacity and prospects of this self-regulatory instrument. Theoretical framework of this study is based on four organizational theories and the analytical model, which allows to investigate the effects of certification, was adapted to this research. The empirical study revealed that self-regulation through environmental non-governmental certification is a new phenomenon in Lithuania. Standards’ adoption pattern was mostly influenced by the external pressures from the stakeholders and the company’s wish to inform the outsiders about their environmental commitments. The study also revealed that certification may have not only direct impact, but broader effects as well – both positive and negative unintended consequences. Unintended side effects and the effectiveness of certification are important areas for future research in self-regulation and private environmental governance research.