Bereikienė, Daiva

Straipsnyje analizuojami buitinių vartotojų komunalinių atliekų tvarkymo reguliavimo Lietuvoje pokyčiai ir pateikiamos naujo modelio privalumų ir trūkumų prognozės. Nuo 2023 m. sausio 1 d. modifikuojama buitinių vartotojų komunalinių atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje, įtvirtinamas valstybinis reguliavimas. Valstybinio reguliavimo modelio esmė yra ta, kad dalį kainos už komunalinių atliekų tvarkymą nustato valstybinis reguliuotojas, o kitą dalį – savivaldybė. Tiriama, ar tokio komunalinių atliekų tvarkymo reguliavimo modelis turi tik teigiamų ar ir prieštaringų bruožų. Šio straipsnio tikslas – atskleisti buitinių vartotojų komunalinių atliekų tvarkymo reguliavimo ypatumus Lietuvoje ir pateikti prognozes, ar naujasis modelis turės įtakos efektyvesnei komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų apmokestinimo sistemai. Tyrimo dalyką sudaro du aspektai: a) valstybinio reguliavimo, kaip tarifų (rinkliavų) nustatymo metodo buitiniams vartotojams už komunalinių atliekų tvarkymą, turinio analizė; b) komunalinių atliekų tvarkymo reguliavimo teisinio reglamentavimo ypatumai dviejose jurisdikcijose: Lietuvoje ir Latvijoje. Daroma išvada, kad valstybinio reguliuotojo įtraukimas į komunalinių atliekų tvarkymo reguliavimą ir regioninės kainos, kaip dalies kainos už komunalinių atliekų tvarkymą, nustatymo mechanizmas vertintinas ir kaip teigiamas pasirinkimas: mažinamas kainų skirtumas tarp atskirų savivaldybių, kainodaros skaidrumo tikimybė ir kt., ir kaip neigiamas faktorius: savivaldos autonomijos ribojimas, papildomas subjektas (valstybinis reguliuotojas) sąlygoja papildomą administravimo išlaidų poreikį. Lietuvos, kaip ir Latvijos, teisės aktai, reglamentuojantys komunalinių atliekų tvarkymą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimą, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimą, sąvartynų įrengimą ir eksploatavimą priskiria savivaldybių kompetencijai. Latvijoje ir Lietuvoje taikomas valstybinio komunalinių atliekų tvarkymo kainų reguliavimo modelis iš esmės nesiskiria, t. y. valstybinis reguliuotojas nustato būtinąsias sąnaudas, kurios reikalingos atliekoms tvarkyti sąvartyne, tačiau nereguliuoja atliekų surinkimo / vežimo bei sistemos / rinkliavos (ar įmokų) administravimo sąnaudų. Galutinę kainą vartotojams už komunalinių atliekų tvarkymą (įmoką / rinkliavą) nustato savivaldybės. Pažymima, kad optimistinis siekis – naujai įtvirtintu valstybinio reguliavimo modeliu pasiekti komunalinių atliekų susidarymo ir šalinimo sąvartynuose kiekio mažinimo gali būti nepasiektas, nes Latvijoje šį modelį taikant jau daugiau nei dešimt metų, faktiškai minėti rodikliai yra analogiški Lietuvos rodikliams.

In 2005 Lithuania established the principle of strict liability of economic entities for damage caused to the environment. This was done in implementation of Directive 2004/35/EC of the European Parliament and of the Council of 21 April 2004 on environmental liability with regard to the prevention and remedying of environmental damage As the Environmental liability Directive practice arena continues to develop and evolve, actual practice gained at cases and sites can provide illustrative guidance and instruction for multiple stakeholders in Lithuania as well.

Climate change, the population of the earth, consumption, decrease of natural resources are the factors that force the search for the most effective environmental solutions. Waste prevention and management policies focus on finding solutions that deliver real results in reducing resource use and avoiding environmental pollution by waste. EU waste prevention and management policy is based on a ranking of priorities: prevention; preparing for re-use; recycling; other recovery, e.g. energy recovery; and disposal. The article aims to reveal the content of waste prevention and its main features. The analysis of legal regulation and national waste prevention policy showed the state's priority tasks in the field of waste prevention. The article briefly discusses the Zero Waste movement, which has been known in some countries for more than a decade and has recently becoming increasingly popular in Lithuania. The article raises the question of whether waste prevention and Zero Waste are the same. Have national regulations and waste prevention and management policies not been stuck in the framework of long-term strategies and are friendly to new ideas? The article concludes that the Zero waste movement in Lithuania can be considered a social phenomenon for the time being, which has no legal basis to consider it as an official part of waste prevention. Despite the lack of state attention to the Zero Waste movement, its objectives clearly coincide with those of waste prevention.

While algorithmic governance in the public sector can lead to increased efficiency and cost-effectiveness, the implementation of those digital innovations can also result in multiple forms of harm: data bias can lead to reinforcement of inequality, discrimination, and criminalization of already marginalized populations; lack of accountability and transparency in decision-making can lead to injustices; societal trust and the legitimacy of public sector institutions may suffer; privacy and fundamental human rights may be threatened, ethical standards challenged. Digital transformation, leading to algorithmic governance, may be challenged in times of crisis, such as the recent pandemic outbreak, as new technologies in public sector institutions and forms of data-driven surveillance and intrusive monitoring are introduced in the name of public security and social need. This research focuses in affirming the assumption that the effective management in the public sector, first of all, is determined by the ability of this sector to transform the perception of the services delivered; secondly, it requires strategic actions to enable the systemic and coherent digital transformation of the public sector; and lastly, the new strategies of human resources management in the public sector should be considered. The focus is concentrated on understanding how the implementation of digital tools to the public sector and public services correlate with algorithmic governance concept and what impact digitization has on the effectiveness of management in the public sector.

The article analyzes the legal regulation of hazardous waste management in Lithuania and its compliance with regional waste management strategies and legislation. Noteworthy, that in Lithuania, the hazardous waste management policy is based on the EU waste management hierarchy. We can assume that the system of administrative measures applied for the management of hazardous waste: licensing, permits, is appropriate and presupposes the reduction of the negative impact of the generation and management of hazardous waste on human health and the environment. For companies, which operates with hazardous waste management the legislation imposes an obligation to operate in accordance with the general EU environmental principles of precaution and sustainability, technical feasibility and economic viability, protection of resources, and the overall impact on the environment, public health, the economy and the social environment.

Administracinių ginčų komisija, siekdama užtikrinti asmens teisę į teisingą administracinį procesą, privalo paisyti greito ir neformalaus proceso imperatyvų. Tačiau derinant minėtas kategorijas neišvengiamai susiduriama su iššūkiais. Straipsnyje siekiama atskleisti greito proceso administracinių ginčų komisijoje koreliacijos su pareiga užtikrinti asmens teisę į teisingą procesą praktinius probleminius aspektus ir pateikti problemų sprendimo galimus būdus. Straipsnyje aptariamas skundo (prašymo) nagrinėjimo terminus nustatantis teisinis reglamentavimas. Statistinių duomenų pagrindu išryškinamos galimos probleminės situacijos. Atliekama teisės aktais nustatytų administracinių skundų nagrinėjimo terminų administracinių ginčų komisijoje, administraciniame teisme ir mokestinius ginčus nagrinėjančiose institucijose lyginamoji analizė. Straipsnyje daroma išvada, kad imperatyvūs trumpi terminai gali būti priežastimi, trukdančia atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, kurie yra labai svarbūs nustatant tiesą administracinėje byloje. Be to, tikslinga koreguoti teisinį reglamentavimą ir nustatyti, kad prireikus motyvuotu administracinių ginčų komisijos sprendimu bendras skundo (prašymo) nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas dar 20 darbo dienų, įvertinant šiuos pagrindus: kai siekiant išsamiai atskleisti bylos esmę ir ištirti visas administracinei bylai reikšmingas aplinkybes būtina apklausti specialistą arba gauti eksperto išvadą; kai į administracinio ginčo nagrinėjimą būtina įtraukti trečiuosius suinteresuotus asmenis, kurie anksčiau nebuvo įtraukti į procesą; kai tikslinga kviesti liudytojus, apie kurių buvimą anksčiau šalys nebuvo nurodžiusios; kai pareiškėjas (pareiškėjai) ir atsakovas ketina pasirašyti taikos sutartį dėl ginčo dalyko. Siūloma teisiniu reguliavimu nustatyti lankstesnį termino skundui (prašymui) išnagrinėti nustatymo mechanizmą, jeigu yra tikslinamas skundas (prašymas).

Atstovavimo nepilnamečiams vaikams teisinis institu tas yra glaudžiai susijęs su tinkamu tėvų valdžios panaudojimu. Straipsnyje įvard ijami subjektai, turintys teisę ir pareigą atstovau ti nepilnamečiams vaikams, aptariami teisiškai pagrįst o elgesio atstovaujant vaikams atvejai. Civilinės teisės normomis yra apibrėžta įstatyminių atstovų t eisių ir pareigų visuma bei atsakomybės ribos atstovaujant vaikams turtiniuose santykiuose, tačia u praktikoje kyla problemų dėl atstovavimo nepilnamečiams vaikams galimybių kitiems asmenims, kai tėvai (įtėviai) dėl įvairių priežasčių laikinai negali tinkamai atstovauti savo vaikams. Straipsnyje tiriamas atstovavimo nepilnamečiams vaikams sveikatos priežiūros ar gydymo įstaigoje bei mokymo įstaigoje turinys. Atliekama laikinos globos rūšių lyginamoji analizė. Straipsnyje daroma išvada, kad į vertinant, jog iš tėvų valdžios kylančios teisės ir pareigos yra asmeninės ir jos negali būti perduotos įgyvendinti kitiems asmenims, būtent įstatyminiams atstovams tenka pareiga pasirūpinti ir užtikrinti, kad vaikas būtų tinkamai atstovaujamas sveikatos priežiūros, gydymo, mokymo įstaigose net tuo atveju , kai patys tėvai dėl svarbių priežasčių laikinai negali visa apimtimi įgyvendinti savo pareigos atst ovauti vaikus. Siūloma taikyti laikinos globos (rūpybos) tėvų prašymu teisinį institutą.

In the past few years the use of unmanned aerial vehicles in Lithuania has significantly increased. However, enjoying the advantages of this technology, which improves society’s socio-economical safety (public safety in a broad sense), raises some privacy concerns. This article analyses European Union and national legal regulations regarding the use of unmanned aerial vehicles as well as legal tools for defence of the right to privacy or prevention from its breaches in the Republic of Lithuania. Unmanned aerial vehicles have become popular only recently; thus, legislation regarding their use has not yet become a common topic among lawyers. Furthermore, case law of the Republic of Lithuania is silent about it. Thus, the authors model a situation of breach of privacy using an unmanned aerial vehicle and analyse possible defence mechanisms.

Procesinės nuobaudos, numatytos LR civilinio proceso1 ir LR baudžiamojo proceso2 kodeksuose, yra savarankiškų teismo taikomų teisinių priemonių rūšis, skirta užtikrinti tinkamą procesą, nubausti piktnaudžiaujančius procesu ar kitaip trikdančius nenutrūkstamą ir kokybišką teismo darbą, sulaikyti asmenis nuo netinkamo elgesio procese, priversti juos gerbti teismą bei įstatymą. Straipsnyje siekiama atskleisti procesinių nuobaudų taikymo civiliniame ir baudžiamajame procese paskirtį, skyrimo teisinius pagrindus, nuobaudų rūšies ir dydžio nustatymo ypatumus bei teismo procesinių sprendimų, kuriais taikomos nuobaudos procese, apskundimo tvarką. Tiriamas piktnaudžiavimo procesu, kaip prielaidos taikyti procesines nuobaudas, turinys. Atliekama nuobaudų už piktnaudžiavimą procesu teisinio reguliavimo civiliniame procese ir baudžiamajame procese lyginamoji analizė. Straipsnyje daroma išvada, kad procesinės teisės normos pakankamai aiškiai ir konkrečiai nustato, kokią procesinių nuobaudų rūšį turėtų taikyti teismas už piktnaudžiavimo procesu ar teismo nustatytos tvarkos nesilaikymą, pvz. įspėjimą, baudą, areštą, tačiau baudos dydžio ir arešto trukmės nustatymas ir paskyrimas piktnaudžiavusiam procesu asmeniui yra paliekamas teismo diskrecijai. Straipsnyje aptariama nuobaudos individualizavimo problematika, aptariami kriterijai, leidžiantys parinkti tinkamą baudos dydį ar arešto trukmę konkrečiam subjektui. Pateikiama nuomonė, kad areštas nėra tinkama nuobaudos civiliniame procese rūšis, nes tikslų, kurių siekiama procesinėmis nuobaudomis, galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, neskiriant vienos iš griežčiausių valstybės prievartos taikymo priemonių. Teismų praktikos apžvalga atskleidžia praktinio procesinių nuobaudų taikymo probleminius aspektus.