Kuzmickaitė, Daiva Kristina

Šio magistro darbo tikslas – atskleisti, kaip globos sistemoje (institucijoje ar pas globėjus) užaugusių moterų vaikystės patirtys formuoja jų motinystės suvokimą, kylančius iššūkius ir asmeninio atsparumo mechanizmus. Tyrimo problema orientuota į tai, kaip augimas ne biologinėje šeimoje veikia moters savivoką bei motinystės praktiką ir su kokiais psichologiniais bei instituciniais iššūkiais susiduria šios mamos, kurdamos asmeninį atsparumą dažnai stigmatizuojančioje aplinkoje. Magistro darbą sudaro įvadas, trys pagrindiniai skyriai (teorinė, metodologinė ir empirinė dalys), išvados bei rekomendacijos. Teorinėje dalyje analizuojamas idealizuotas motinystės modelis, remiantis JAV feministine (E. N. Glenn, A. O’Reilly) bei specifiška Lietuvos (sovietinio ir posovietinio paveldo) perspektyva. Taip pat analizuojama iš anksto nuteisiančios valstybės socialinės politikos kritika bei „neutralizuotos motinos“ fenomenas. Empiriniam tyrimui atlikti pasitelktas kokybinis tyrimo metodas. Duomenys rinkti 2026 m. balandžio mėnesį taikant pusiau struktūruoto (giluminio) naratyvinio interviu metodą. Tikslinės (kriterinės) atrankos būdu tyrime dalyvavo 7 moterys, turinčios augimo vaikų namuose arba globėjų šeimose patirtį ir šiuo metu auginančios vieną ar daugiau vaikų. Surinkti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę, išskiriant prasminius vienetus ir grupuojant juos į kategorijas. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad motinystė po gyvenimo globos sistemoje pasižymi unikalia priešprieša tarp nevalingo praeities traumų atkartojimo ir didžiulės asmeninės stiprybės. Ekonominėje plotmėje šios moterys susiduria su didele skurdo rizika, nes į savarankišką gyvenimą žengia neturėdamos jokių finansinio raštingumo pagrindų ar materialinio užnugario. Vertinant institucijų veiklą, išryškėja akivaizdžiai ydinga praktika: vaiko teisių apsaugos ir socialinių paslaugų sistema dažniausiai remiasi ne pagalbos, o baudžiamuoju bei griežtos biurokratinės kontrolės principu. Dėl nerealių visuomenės lūkesčių ir tiesioginio institucijų kišimosi susiformuoja sudėtingas ir įtemptas moters, vaiko bei valstybės santykis. Buvusios globotinės nuolat susiduria su išankstiniu visuomenės pasmerkimu (vadinamąja „nematoma našta“). Būtent tai atbaido jas nuo bet kokio noro prašyti specialistų pagalbos, net ir susidūrus su visiškai natūraliomis motinystės krizėmis. Nepaisant visų sisteminių kliūčių, tyrimas atskleidžia išskirtinę šių moterų dvasinę tvirtybę. Motinystė joms virsta galingu savitėvystės (angl. re-parenting) procesu. Sąmoningai nutraukdamos iš kartos į kartą perduodamų traumų grandinę, jos kuria atvirą, atjauta ir besąlygišku pasitikėjimu pagrįstą ryšį su savo vaikais. Darbo išvadose pabrėžiama, kad norint užtikrinti sklandų šių šeimų įsiliejimą į visuomenę, būtinas esminis valstybės politikos lūžis. Privaloma pereiti prie žmogišku ryšiu paremto socialinio darbo, užtikrinti nesmerkiančią psichologinę pagalbą ir kurti patikimus lygiavertės mentorystės tinklus.

Mokslinė problema: kokia yra šeimos patirtis susiduriant su vaiko hospitalizacija? Tyrimo objektas: šeimos patirtis susiduriant su vaiko hospitalizacija. Tyrimo tikslas: ištirti šeimos patirčių įvairovę, susidūrus su vaiko hospitalizacija. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros sisteminė ir lyginamoji analizė, pusiau struktūrizuotas hospitalizuotų vaikų šeimų interviu (kokybinis tyrimas), interviu turinio analizė. Darbą sudaro sąvokų žodynas, įvadas, trys pagrindinės darbo dalys – teorinės ir empirinė, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis, priedai. Pirmoje dalyje atliekama vaiko hospitalizacijos ir šeimos patirčių teorinė analizė, analizuojant hospitalizacijos procesą iš vaiko ir jo šeimos perspektyvos, vertinant įvairialypes šeimų patirtis hospitalizuojant vaiką. Antroje dalyje akcentuojamas svarbus socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų ligoninėje, teikiant psichosocialinę pagalbą šeimai. Čia taip pat analizuojama į šeimą orientuotos sveikatos priežiūros koncepcija vaikų ligoninėje. Trečioje dalyje pateikiama tyrimo metodologija, atliekama tyrimo rezultatų analizė ir apibendrinimas, vykdoma diskusija. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad mamos, kurių vaikai atsidūrė ligoninėje, patyrė įvairių patirčių – teigiamų (pvz., aiškumas, kaip padėti vaikui, požiūrio kaita), neigiamų (pvz., nerimas, laukimas, nežinomybė, mažesnis dėmesys kitam vaikui), arba ir teigiamų, ir neigiamų. Esant vaikų hospitalizacijai, šeimos labiausiai jautė psichologinės (emocinės), socialinių darbuotojų pagalbos poreikį. Gauta psichosocialinė pagalba buvo įvertinta arba teigiamai, arba neigiamai (tada, kada ji buvo pavėluota arba jos buvo stokojama). Būta atvejų, kai šeimos išvis nesulaukė jokios psichosocialinės pagalbos. Socialinių darbuotojų vaidmuo vaikų ligoninėje buvo apibūdintas įvairiai – kaip daugialypis (įvairių vaidmenų visuma) arba konkretus (informacijos teikimas, konsultavimas, emocinė pagalba, tarpininkavimas). Kai kada socialiniai darbuotojai pagalbą suteikė tik formaliai arba nesuteikė jokios. Dalis socialinių darbuotojų stokojo sisteminio vaidmens atlikimo, nes nesilaikė į šeimą orientuotos sveikatos priežiūros požiūrio (savo veiklą atliko formaliai). Šeimų nuomone, dažniausiai socialiniai darbuotojai vaikų ligoninėse atliko instrumentinį, emocinį ir informacinį vaidmenis. Nors socialiniai darbuotojai atliko labai daug vaidmenų, suteikdami psichosocialinę pagalbą šeimai, tačiau iš bendro tyrimo konteksto paaiškėjo, kad svarbiausi vaidmenys yra du – tai emocinės pagalbos teikimas ir tarpininkavimas.

Darbo tema - Negalią turinčių asmenų profesinio perorientavimo ypatumai (X mokymo centro atvejis). Darbo tikslas - ištirti negalią turinčių asmenų profesinio perorientavimo ypatumus. Tyrimo uždaviniai: 1. Išnagrinėti kaip profesinė reabilitacija prisideda prie asmenų, turinčių negalią, įsidarbinimo; 2. Išanalizuoti negalią turinčių asmenų integravimo ir perorientavimo teisinį reglamentavimą; 3. Nustatyti kvalifikavimo centrų paveikumą neįgaliųjų asmenų įsiliejimui į darbo rinką; 4. Išskirti mokymo centro X neįgaliųjų profesinio perorientavimo ypatumus. Tyrimo metodai : teoriniai – mokslinės literatūros ir dokumentų analizė. Empiriniai – kokybinio tyrimo metodas, interviu. Tyrime dalyvavo – 10 asmenų su negalia, atitinkantys numatytą imties atrankos kriterijų: asmenys pabaigę X mokymo centro profesinės reabilitacijos programą. Darbą sudaro įvadas, trys skyriai, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis bei priedai. Teorinėje darbo dalyje atskleista, kad medicininę negalios sampratą keičia nauji požiūriai, negalią vertinantys kaip socialinį, kultūrinį, ekonominį ir politinį reiškinį. Bendroji reabilitacijos teorija asmenį laiko pagrindiniu aktyviu reabilitacijos veiksniu. Profesinė reabilitacija orientuota į negalią turinčio asmens parengimą darbo rinkai, turimos darbo vietos išsaugojimą arba naujų gebėjimų išugdymą. Lietuvoje, būtina tobulinti teisinę bazę parengiant profesinės reabilitacijos paslaugų kokybės vertinimo sistemą ir įtvirtinant reikalavimus, pagrįsti specialybės poreikį darbo rinkoje, įpareigojant įstaigas periodiškai peržiūrėti mokymo programas. Profesinė reabilitacija turi būti įgyvendinama bendradarbiaujant, paslaugas teikiant operatyviai, kompleksiškai ir atsižvelgiant į individualius poreikius. Lietuvoje profesinės reabilitacijos paslaugas teikia nedaug įstaigų, paslaugų teikimas koncentruotas didžiuosiuose miestuose. Empirinio tyrimo metu nustatyta, kad negalią turintys asmenys susiduria įsitvirtinimo darbo rinkoje problemos, finansiniu nepritekliumi ir socialine atskirtimi. Skundžiasi prasta sveikata, socialine izoliacija, bendravimo stoka ir pasižymi menka saviverte. X mokymo centro teikiamos profesinės reabilitacijos paslaugos vertinamos teigiamai. Reabilitacija padeda įsilieti į darbo rinką, skatina tobulėjimą, suteikia psichosocialinę pagalbą. Atskleisti trūkumai: per trumpa reabilitacijos trukmė, informacijos stoka ir dvejonės, dėl profesinės reabilitacijos pasirinkimo. Specialistų pagalba lemia gerėjančią emocinę būklę, pasitikėjimo savimi didėjimą. Po dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje asmenys įgalinami, socializuojasi, tampa savarankiškesni, integruojasi į darbo rinką. Po profesinės reabilitacijos asmenys neintegruojami į darbo rinką dėl sveikatos problemų.