Beinoravičius, Darijus

Straipsnyje gvildenamas klausimas, ar visuomenės atstovų dalyvavimas teismuose suteikia jiems daugiau demokratijos bruožų, daro teismus artimesnius visuomenei, leidžia geriau pažinti visuomenę ir lengviau priimti teisingesnius sprendimus, ar, priešingai,– visuomenės atstovai įneša daugiau sumaišties, emocionalumo ir mažiau objektyvumo. Istoriškai visuomenės atstovų, dar vadinamų prisiekusiaisiais, dalyvavimas teismų sudėtyse labiau siejamas su bendrosios teisės (anglosaksų) teisinės sistemos valstybėmis, o visuo- menės atstovų – neprofesionalių teisėjų – institutas pradėjo formuotis Vakarų Europos valstybėse, besiremiančiose kontinentinės (romanų–germanų, civilinės) teisės tradicija. Straipsnyje aptariamas visuomenės įtraukimas į teisingumo vykdymą, analizuojama Europos Sąjungos demokratinių šalių patirtis. Visuomenės įtraukimas akivaizdžiai didina pačios visuomenės teisinę sąmonę, todėl suprantamas politikų noras nuolat grįžti ir plėtoti idėją, leisti visuomenei iš arčiau „prisiliesti“ prie teisingumo vykdymo. Neabejotina, kad visuomenės atstovų institutas teismuose yra demokratijos priemonė, padedanti pasiekti tikslą – parodyti žmonėms, jog jų sprendimai gali prisidėti prie trokštamo teisingumo jausmo. Priimtino modelio paieškoje itin svarbu įvertinti visuomenės teisinę sąmonę.

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti, kaip teismai, vienintelė institucija, vykdanti teisingumą, formuluodami praktiką, traktuoja teisingumo principą ir su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria, jį įgyvendindami. Siekiant šio tikslo, tekste analizuojama teisingumo principo samprata teisės teorijoje ir filosofijoje, remiantis teismų praktika, Lietuvos bei užsienio teisės doktrina, nagrinėjamas šio teisės principo turinys, atskleidžiant teisingumo principo svarbą dabartiniu laikotarpiu. Be to, analizuojamas teismų vaidmuo įgyvendinant teisingumą, aptariamas teisingumo principo teisminis aiškinimas. Šiame darbe išskiriamos dabartiniu laikotarpiu svarbiausios teisingumo principo įgyvendinimo problemos. Taip pat atkleidžiama teisingumo, kaip teisės principo, sampratos vieta plačiame teisingumo sampratos diskurse.

The purpose of this article is to continue the discussion of experts and academic representatives on the necessary knowledge and examination formats in law studies in order to achieve the goal: providing the education of highly qualified lawyers to fully and responsibly implement the rule of law in democratic countries. Authors highlight the current trends and novelties in the Baltic States, which illustrate the transformation of the attitude of legislators and policymakers and the steps taken to ensure the highest standards in learning the legal profession. The article illustrates the differences in the procedure for obtaining a master's degree in Latvia, Lithuania and Estonia, which is related to the introduction of the national unified legal professional qualification exam in Latvia in 2021. The article summarizes the opinions of three academic staff and legal professionals from the Baltic States on how the master's degree acquisition process existing in the country provides guarantees for graduates' acquisition of quality education and the necessary professional skills.

Bandant konstruoti konstitucinės teisės sociologiją dažnai susiduriame su abejonėmis ir sunkumais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad toks klausimas yra akivaizdus ir jį diktuoja pats sociumas. Teisės sociologija teisę analizuoja iš socialinių mokslų pozicijos. Kad ir kokia būtų pasitelkta – plačioji ar siauroji – teisinių reiškinių samprata, galiausiai susiduriama su dilema: ar pasirenkama plėtoti „instrumentinį“ teisės sociologijos vaidmenį teisėje, kai dėl teisės sociologijos tobulinama teisė ir padedama teisiniam reguliavimui, ar teisės sociologijai patikima teisė kaip teisės mokslo tyrimo objektas. Norint atsakyti į šį klausimą neišvengiamai susiduria dvi mokslo disciplinos – bendroji sociologija ir teisės teorija. Šiame disciplinų diskurse neišvengiamai tenka pripažinti paradigmą, kad teisinis reiškinys negali būti atsietas nuo apskritai socialinės ir politinės dimensijos, kurios genezė ir socialinis poveikis rodo glaudžią tiriančiųjų ir tiriamųjų sąveiką, kurioje surasti bendrą vardiklį tarp individų, jų grupių ir institucijų yra šio tarpdalykinio tyrimo tikslas. Kita vertus, tokia užduotis tampa iššūkiu, kai ji perkeliama teisės šakoms, kurios iš dalies teisės sistemoje yra autonomiškos, todėl vienijančiu veiksniu tarp teisės šakų teisės sistemoje ir ypatingas vaidmuo tenka konstitucinei teisei. Straipsnyje analizuojamas ir pagrindžiamas teorinis ir praktinis sociologijos ir konstitucinės teisės santykis ir jo kliūtys.

The paper's premise is that the invisible Constitution serves as an instrument to protect democracy and consolidate the nation. The discussion turns around the fundamental aspects of democracy and sovereignty to reveal the subject. The question which is particularly considered is how the Parliament and the Constitutional Court participate in the expression of the principles of democracy in the contemporary world. The paper concludes that the Parliament, through the formal legislative procedures, becomes less capable of achieving a social compromise. As a result, the same representative feature of democracy becomes more unpopular in society and continues to be a prevailing object of criticism among scholarly community. In contrast, the Constitutional Court's role in protecting democracy through the systematic interpretation of a constitution undergoes a profound change in the democratic world. Constitutional Court, through the understanding of both visible and invisible meaning of the Constitution turns it into an expression of the sovereign will of the permanent nation.