Gaidys, Gintaras

Pagrindinės ir principinės aplinkos apsaugos nuostatos yra suformuluotos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 bei 54 straipsniuose. Šiuose Konstitucijos straipsniuose įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, taip pat apibrėžtos pagrindinės Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos politikos kryptys – aplinkos saugojimas nuo kenksmingų poveikių, rūpinimasis natūralios gamtinės aplinkos apsauga, saikingas gamtos išteklių naudojimas, šių išteklių atkūrimas ir gausinimas. Tačiau grėsmingi ir žalingi žmogaus teisių ir aplinkos sąveikos bei santykio aspektai (didėjantis aplinkos užterštumas, dėl to blogėjanti aplinkos ir jos elementų (atmosferos oro, vandens, dirvožemio, augalijos bei kt.) kokybė ir kaip to pasekmė didėjantis įvairaus pobūdžio žmogaus sveikatos sutrikimų skaičius), taip pat žmogaus teisių ir aplinkos sąveikos teisinio reguliavimo specifika iškelia aktualų klausimą – koks yra šios teisės statusas bei ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatos bei Lietuvos aplinkos teisės doktrina yra pajėgūs atsakyti į šį klausimą?

Straipsnyje apžvelgiama ES aplinkos teisės raida nuo 1957 m. Steigiamųjų sutarčių iki 2004 m. Sutarties dėl Konstitucijos Europai priėmimo, išskiriami keturi ES aplinkos teisės raidos etapai ir pabrėžiamas žmogaus sveikatos apsaugos nuo neigiamų aplinkos veiksnių aspektas. Aptariamos svarbiausių tarptautinių dokumentų ir ES teisės aktų, turėjusių reikšmę aplinkos elementų kokybės ir žmogaus sveikatos sąryšio teisiniam reguliavimui, nuostatos, pabrėžiama, kad tai lėmė straipsnyje nagrinėjamos teisės į sveiką aplinką pagrindimą ir suformulavimą. Straipsnyje nagrinėjama, ar teisė į sveiką aplinką ES egzistuoja, o jeigu egzistuoja, ar ši teisė yra tiesiogiai įtvirtinta ES teisės aktuose, taip pat pabrėžiama, kad šios teisės įgyvendinimo galimybės priklauso nuo reikalingų ES teisės aktų, nustatančių procesinius šios teisės realizavimo ypatumus, priėmimo.