Vašcova, Žana

Straipsnyje analizuojama proprocingumo principo reikšmė ir taikymo ribos perduodant asmenį pagal regioninius ir nacionalinius teisinius instrumentus, apibrėžiančius Europos arešto orderį. Valstybėms narėms nacionaliniu teisiniu reguliavimu rekomenduojama užtikrinti proporcingumo patikrinimą taikant Europos arešto orderio sistemą. Keliama hipotezė, kad proporcingumo principas, naudojant Europos arešto orderio mechanizmą, taikytinas įvertinant baudžiamosios teisės tikslus bei nukentėjusiojo teisių apsaugos užtikrinimo imperatyvus. Straipsnyje analizuojami du probleminiai aspektai: regioninių ir nacionalinių teisinių instrumentų, nustatančių asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį tvarką, nesuderinamumas ir su juo susijusios problemos; o taip pat, balanso tarp dviejų teisinių vertybių: baudžiamosios teisės tikslų užtikrinimo bei proporcingumo principo taikymo sprendžiant Europos arešto orderio išdavimo klausimą ar asmens perdavimą pagal Europos arešto orderį, užtikrinimo kriterijai. Aptariamos aktualios nacionalinio teisinio reguliavimo problemos. Straipsnyje daroma išvada, kad nacionalinio baudžiamojo įstatymo pataisos galėtų sudaryti prielaidas tinkamai taikyti proporcingumo principą, nepaneigiant baudžiamosios teisės tikslų bei sudarant galimybes tinkamai ginti nukentėjusiųjų teises ir teisėtus interesus. Taip pat daroma išvada, kad ikiteisiminį tyrimą atliekantys pareigūnai turėtų taikyti ir kitas, alternatyvias procedūras, reikalaujančias mažiau sąnaudų tiek iš ieškomo asmens, tiek iš vykdančiosios valstybės.

Straipsnyje daroma išvada, kad netinkamų eksploatuoti transporto priemonių tvarkymo reglamentavimo problematiškumą lemia tai, kad tokių transporto priemonių tvarkymą reguliuojančioms teisės normoms būdingas kompleksiškumas, t.y. be bendrųjų atliekų tvarkymą reguliuojančių teisinių imperatyvų, turi būti taikomos pavojingų atliekų tvarkymą, didelių gabaritų tvarkymą apibrėžiančios teisės normos.

Straipsnyje analizuojamas Kioto protokolo, skirto klimato atšilimo problemoms spręsti, nuostatų atitikimas šių dienų realijoms ir šio dokumento veikimo perspektyvos. Straipsnyje aptariamos dvi pagrindinės problemos, apsunkinančios Kioto protokolo įgyvendinimą, - tai nevienodai paskirstyta įsipareigojimų našta valstybėms bei ekonominio protokolo naudingumo vertinimas. Šiuo metu būtent ekonomiškai besivystančios valstybės yra didžiosios teršėjos, tačiau Kioto protokolas neįpareigoja šių valstybių imtis privalomų priemonių mažinti oro taršą ir nenumato priemonių, kaip įpareigoti ekonomiškai sustiprėjusias valstybes įsipareigoti mažinti išmetamų teršalų kiekį. Atskiros valstybės atsisako įgyvendinti Kioto protokolą, motyvuodamos jo vykdymo ekonominiu nuostolingumu. Straipsnyje daroma išvada, kad ši pozicija yra nepagrįsta ir naudojama kaip politinis įrankis. Taip pat daroma išvada, kad be ekonomiškai besivystančių valstybių dalyvavimo Kioto protokolo įgyvendinime nėra įmanoma suvaldyti klimato atšilimo proceso.

Straipsnyje analizuojama Kioto protokolo įgyvendinimo naštos paskirstymo pasirašiusioms valstybėms problematika bei aptariamas šio protokolo tikslingumas ir perspektyvumas. Daroma išvada, kad Kioto protokolo dalyvėms įsipareigojimų vykdymo našta pagal šį dokumentą paskirstyta ydingai. Ši išvada grindžiama aplinkybe, kad Kioto protokolo nuostatų privaloma vykdymo našta tenka valstybėms, kurios išmeta tik mažąją dalį teršalų, dėl ko šios valstybės nėra pajėgios realiai kovoti su klimato kaita, t.y. net jei šios valstybės tinkamai vykdys Kioto protokolą sumažins išmetamų dujų kiekį, ši aplinkybė turės tik mažą įtaką klimato kaitai. Atlikus tyrimą daroma išvada, kad Kioto protokolo įgyvendinimo efektyvumą padidintų nuostata, jog šis protokolas privalomas visoms jį pasirašiusioms valstybėms, nepriklausomai nuo valstybės ekonominio išsivystymo. Taip pat daroma išvada, kad Kioto protokole numatytos kovos su klimato kaita priemonės vertintinos teigiamai, jų įgyvendinimas pripažintinas kaip būtinas siekiant išvengti katastrofiškų klimato kaitos pasekmių.

Straipsnyje analizuojamas santykis tarp vaikui saugios internetinės erdvės užtikrinimo ir konstitucinės vaiko teisės į asmeninio gyvenimo, bendravimo bei susirašinėjimo slaptumo neliečiamumą, taip pat šių teisių gerbimo ir užtikrinimo teisinio reguliavimo problemos, grėsmių internete valdymo teisinės galimybės. Keliama hipotezė, kad vaikui saugios internetinės erdvės sukūrimas turi būti sureguliuotas teisinėmis priemonėmis, kad būtina pasiekti pusiausvyrą tarp dviejų teisinių gėrių, - saugios internetinės erdvės vaikui užtikrinimo bei vaiko teisės į asmeninio gyvenimo, bendravimo bei susirašinėjimo internetinėje erdvėje slaptumo. Straipsnyje kompleksiškai analizuojamas šių teisinių vertybių tarpusavio balansas, siūloma sprendžiant šių vertybių užtikrinimo galimybes bei jų tarpusavio santykį vadovautis išimtinai vaiko interesais, rekomenduojama nustatyti aukščiau nurodytų teisių ribojimo kriterijus, taip pat sukurti interneto keliamas grėsmes identifikuojančias priemones, nustatyti grėsmių pavojingumo laipsnį ir šių grėsmių ribojimo sistemą. Straipsnyje daroma išvada, kad vaikui saugi erdvė internete turi būti užtikrinama teisinėmis primonėmis ribojant grėsmę keliančios informacijos sklaidą arba prieigą prie tokios informacijos, taip pat švietimo priemonėmis, o ne varžant vaiko konstitucinę teisę bendrauti ir susirašinėti. Straipsnyje pateikiamos rekomendacijos, kaip teisinėmis priemonėmis reguliuoti dviejų valstybės saugomų gėrių – saugios internetinės erdvės vaikui užtikrinimo bei vaiko teisės į asmeninio gyvenimo, bendravimo bei susirašinėjimo internetinėje erdvėje slaptumo – suderinamumo galimybę.

Straipsnyje analizuojama visuomenės saugumo užtikrinimo bei valstybių teisės riboti žmogaus teises santykio problema. Keliama hipotezė, kad didelę grėsmę žmogaus teisėms kelia kova su terorizmu ir jo prevencija elektroninių ryšių sektoriuje. Straipsnyje aptariami interneto panaudojimas terorizmo sklaidai bei su tuo susiję žmogaus teisės į privatumą bei saviraiškos laisvės pažeidimai. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojami interneto panaudojimas teroristinei veiklai būdai (lėšų rinkimas internetu, treniruočių ir apmokymų organizavimas, keitimasis informacija, terorizmo propagandos vykdymas, asmenų verbavimas, teroro aktų vykdymas), antrojoje aptariamos žmogaus teisių į privatumą ir teisės reikšti įsitikinimus, sąlygotų kovos su terorizmu, ribojimo problemos.

Straipsnyje analizuojama kovos su terorizmu bei jo prevencijos įtaka žmogaus teisėms ir laisvėms. Keliama hipotezė, kad kovojant su terorizmu bei vykdant jo prevenciją, atsiranda grėsmė žmogaus teisėms ir laisvėms, nepagrįsto jų ribojimo tendencijos. Problema analizuojama aptariant visuotinai pripažįstamos terorizmo definicijos nebuvimo ir žmogaus teisių ir laisvių ribojimo koreliacijas bei nagrinėjant žmogaus teisių ir laisvių ribojimo masto atitiktį teisinio reguliavimo poreikiams kovos su terorizmu bei jo prevencijos srityje. Daroma išvada, kad šiuo metu su terorizmu dažnai kovojama paneigiant žmogaus teises bei, kad kovos su terorizmu politika, tikėtina, tapo modernia priemone pridengti daromus žmogaus teisių pažeidimus.