Juozelis, Evaldas

Straipsnyje analizuojama, kokių pasekmių galėtume tikėtis atsisakę idėjos, jog egzistuoja mokslinis žinojimas kaip savarankiškas universalus patyrimo būdas, kurį mokslo institucijos, jį susiedamos su prigimtine pasaulio tvarka, yra pajėgios apsaugoti nuo išorinių nemokslinių (politinių, ekonominių, etinių ar socialinių) faktorių. Jei spekuliatyviniai bandymai įsteigti ir/arba sukonstruoti mokslinį žinojimą yra kontraproduktyvūs, turime apsvarstyti galimybę konvertuoti „mokslinio žinojimo“ sąvoką į tam tikrą posthumanistišką mokslinį patyrimą. Mano nuomone, deramai suprasti mokslinę veiklą galime ne koncentruodamiesi į metodologinius mokslinių disciplinų pajėgumus, bet „perkraudami“ patį „tyrimo režimą“: tuomet mokslinis patyrimas virsta praktiniu įgūdžiu medijuoti socialines ir politines problemas, skaitmenizuotą technologinę erdvę ir biologijos (plačiąja prasme) sferą.

Straipsnyje analizuojama prielaida, kad egzistuoja koreliacija tarp psichologinės individo struktūros bei jo politinių nuostatų ir individo laikysenos mokslinės informacijos ir mokslo bendruomenės atžvilgiu. Kitaip tariant, gilinamasi į klausimą, ar mokslinių duomenų priimtinumas individui iš esmės pasireiškia kaip subjektyvus ir ideologinis santykis tarp specifinių mokslo problemų ir atitinkamų vertybinių direktyvų. Siūlomos šios tyrimo gairės: a) konservatyviosios ir liberaliosios politinės pasaulėžiūros perskyra atskleidžia principinį įprotį politinį diskursą aiškinti kaip prieštarų rinkinį, bet tikslintina pasitelkiant neurofilosofinį skepsį; b) koks mokslo įvaizdis siūlytinas ir kaip jis galėtų prisidėti prie efektyvios mokslo politikos formavimo? c) Vakarų universitetuose auga netolerancija įvairioms politinėms ir mokslinėms pažiūroms – ar aptariama koreliacija pajėgi pasiūlyti sprendimą?

The paper focuses on the issues of philosophical foundations of science policy theoreticians, experts and educators. These persons eagerly contain human prosperity within a (quasi)scientific agenda. The paper contends that this universal techno-scientific approach is not directly connected with and owes very little to the socio-political arrangements of certain governments or agencies. Therefore, the claim that societal challenges ought to be dealt with scientifically should be separated from the claim that the techno-scientific problem-solving is the only virtuous way to human enhancement. Consequently, the issues of scientific autonomy and representationist and nonrepresentationist paradigms of scientific knowledge are considered and their brief conceptual assessment is proposed.

Mokslo filosofija dėstoma beveik visuose Lietuvos universitetuose rengiant filosofus arba kaip pasirenkamasis studijų dalykas, bet tam skirto vadovėlio lietuvių kalba iki šiol dar nebuvo. Mokslo filosofijos pagrindai dėstomi aprėpiant, autorių manymu, svarbiausias dalyko sampratas ir problemas, savita vadovėlio struktūra pagrįsta teminės analizės idėja. Pateikiama daug mokslo ir filosofijos istorijos faktų, o tekste ir nuorodose – kai kurių mokslinių ir filosofinių terminų paaiškinimų. Vadovėlio pabaigoje pateikta filosofų ir mokslininkų vardų bei pavardžių originali ir adaptuota rašyba, rekomenduojamos literatūros sąrašas, taip pat atsakymai į kiekvieno skyriaus žinių įtvirtinimo klausimus. Vadovėlis pirmiausia skirtas įvairių specialybių magistrantams ir doktorantams, pasirinkusiems mokslo filosofijos studijas, bet gali būti naudingas bet kurios srities specialistams, nes skatina tarpdisciplininį požiūrį į tiriamus dalykus bei euristinį mąstymą.

Straipsnyje aptariama turbūt svarbiausių šiuolaikinės filosofijos paradigmų – natūralizmo ir fenomenologijos – priešstata bandant išskirti ideologinį jos pobūdį. Autorių domina ne istorinėje filosofinėje retrospektyvoje išsikristalizavę fenomenologiniai ir natūralistiniai truizmai, bet veikiau jų funkcionuojančios kovingos pasaulėžiūrinės nuostatos. Atitinkamai, užuot ieškojus aptariamų paradigmų pa(si)teisinimų, į filosofinio jų pagrindimo galimybę siekiama žvilgterėti pro kvailybės ir drąsios kūrybos prizmę.

Straipsnyje iš dvejopos normatyvistinės mokslo filosofijos perspektyvos pateikiama politinės mokslo legitima- cijos galimybės analizė. Fuleriškasis mokslo legitimavimo projektas linkęs sankcionuoti neepistemines moks- linio žinojimo pagrindimo priemones, kylančias iš atskaitomybės socialinėms normoms ir suderinamas su atitinkamu „participacinės“ politikos idealu. Rauziškoji normatyvistinė mokslo pagrindimo versija atmeta pačią mokslo legitimacijos idėją kaip svetimą natūralistinei mokslo prigimčiai, kuri neturi būti varžoma jokių visuotinybės pretenzijų ar metamokslinių principų, ir aprobuoja normatyvinės mokslo (praktikų) atskaitomybės sampratą. Daroma prielaida, kad rauziškoji saviorganizuojančio mokslo koncepcija, lokalizuodama politikos vaidmenį praktiniame mokslo lygmenyje, sumažina kylančias grėsmes mokslo autonomijai ir autoritetui.

Sociosofija straipsnyje vadinu tyrimus, reflektuojančius ontologines ir epistemologines socialinių mokslų teorijų prielaidas. Praktoteorija vadinu akademinę nuostatą iššūkius dabarties mokslo filosofijai priimti susitelkus ne į mokslo žinių, bet mokslo veikų turinį. Šia prasme tiek mokslo filosofija, tiek sociosofija kaip mokslo filosofijos dalis gali vadovautis arba nesivadovauti praktoteorija, kadangi ji yra ne mokslo filosofijos pamatas ar bendroji direktyva, o pasirinktinis tyrimo būdas. Pasiremdamas Alexanderio Wendto, Theodoro Schatzki, Algimanto Valantiejaus, Andy Pickeringo, Bruno Latouro, Zygmunto Baumano, Josepho Rouse’o sociosofiniais tekstais straipsnyje analizuoju, kokios yra praktoteorinės sociosofijos – antidisciplininio naujadaro – ypatybės ir perspektyvos.