Ambrasaitė-Balynienė, Goda

Straipsnyje, remiantis teisės doktrina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, analizuojamas prekių ženklų teisės ir nesąžiningos konkurencijos instituto normų santykis, siekiant atsakyti į klausimą, kada ir kokia apimtimi prekių ženklo savininkas gali ginti savo teises, pažeistas kitam ūkio subjektui savo komercinėje veikloje naudojant prekių ženklui tapatų ar į jį klaidinamai panašų žymenį, remdamasis nesąžiningos konkurencijos instituto, o ne prekių ženklų teisės, normomis. Daroma išvada, kad dėl Lietuvos teismų praktikoje taikomo akumuliavimo principo tokią teisę prekių ženklo savininkas turi visais atvejais, jei yra pagrindžiamos specifinės nesąžiningos konkurencijos delikto taikymo sąlygos, tačiau, atsižvelgiant į platesnę prekių ženklų teisės teikiamą apsaugą ir mažiau sudėtingas pažeidimo įrodinėjimo sąlygas, taip pat į tai, kad to paties pažeidimo kvalifikavimas pagal abu materialiuosius teisinius pagrindus iš esmės jokių papildomų gynybos priemonių ieškovui nesuteikia, nesąžiningos konkurencijos instituto normų taikymas su prekių ženklo savininko teisių pažeidimu susijusiuose ginčuose didesnę praktinę reikšmę įgyja tik tais atvejais, kai įrodinėjami atsakovo neteisėti veiksmai pagal prekių ženklų teisę būtų laikomi teisėtais. Konstatuojama, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iš esmės pripažįstama galimybė pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmu prekių ženklui tapataus ar į jį panašaus žymens naudojimą, nepažeidžiantį prekių ženklų teisės, tačiau dar nėra pateikta išaiškinimų, kokiais atvejais toks pažeidimas galėtų būti nustatytas. Įvertinus tai, kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 straipsnio 1 punktas, bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją prekių ženklo savininko teisių pažeidimo klausimu, daroma išvada, kad galimybė nesąžiningos konkurencijos veiksmu pripažinti teisėtą pagal prekių ženklų teisę žymens naudojimą yra labai ribota ir iš esmės susijusi su atvejais, kai prekių ženklui tapatus ar į jį klaidinamai panašus žymuo naudojamas nepanašioms prekėms ar paslaugoms, sukeliant painiavos galimybę, arba kitais nei prekių ar paslaugų atskyrimo tikslais, jei toks naudojimas nebūtų pripažintas pažeidžiančiu prekių ženklo funkcijas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą prekių ženklo funkcijų teoriją.

Krizinėje situacijoje rasti visuomenės ir individo interesų pusiausvyrą, suvaldyti ilgalaikes pasekmes visuomenei ir valstybei – paskesnį teisminį bylinėjimąsi, ekonominę krizę, neefektyvų finansų valdymą ir pan. – didelis iššūkis. Esant krizei, sprendimus visuomet tenka priimti operatyviai. Kaip rodo COVID-19 pandemijos valdymo patirtis, jai suvaldyti reikėjo ir neordinarinių teisinių priemonių, kurios kėlė daug klausimų dėl teisės viršenybės, institucijų įgaliojimų, žmogaus teisių užtikrinimo. Kartu pandemija parodė valstybių ir suinteresuotų subjektų reaguojant į pandemijos iššūkius planavimo, koordinavimo ir bendradarbiavimo stoką ir atskleidė sisteminius trūkumus. Taigi būtina įvertinti ne tik teisinių priemonių taikymo poveikį pandemijos valdymui, bet ir galimą pandemijos poveikį teisei, siekiant pasirengti ateities krizėms. Šios mokslo studijos tikslas – remiantis COVID-19 pandemijos patirtimis Lietuvoje ir užsienio valstybėse, išanalizuoti teisės poveikį pandemijos valdymui bei pandemijos ir jos metu priimtų sprendimų poveikį tolimesnei teisės raidai. Šiam tikslui pasiekti keliami šie mokslo studijos uždaviniai: 1. Išanalizuoti teisines priemones, kurios buvo taikomos pandemijai valdyti Lietuvoje, ir įvertinti jų poveikį platesniame moksliniame ir užsienio valstybių bei tarptautinių teismų sprendimų kontekste; 2. Išnagrinėti, kokius teisinio reguliavimo iššūkius lėmė COVID-19 pandemija nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje ir kaip į juos reaguota teismų praktikoje Lietuvoje ir užsienio valstybėse; 3. Įvertinti, kokį poveikį COVID-19 pandemija ir jai suvaldyti priimti sprendimai turėjo teisės raidai (analizuojant šių pasekmių aspektus pagal atskiras sritis); 4. Įvertinti pandemijos poveikį Lietuvos teismų sistemai, teisingumo vykdymui ir teisinei atsakomybei. Tyrimui atlikti pasitelkta gausi Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos įvairių teisės sričių mokslininkų komanda. Mokslo studijoje – ne tik grynai teorinės- mokslinės įžvalgos, bet atspindėta ir pandemijos metu teismuose sukaupta praktikų mokslininkų patirtis. Tyrimas apima laikotarpį nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Tam tikrais atvejais lyginamuoju aspektu analizuojama ir padėtis iki pandemijos. Kadangi tyrimo baigimo metu pandemija dar nebuvo pasibaigusi, daromos išvados, ypač dėl pandemijos ilgalaikio poveikio teisei, dar gali būti koreguojamos, nes yra praėję per mažai laiko nuo atsiradusių aplinkybių ir valstybių taikytų priemonių. Pirmajame mokslo studijos skyriuje analizuota, kokių teisinių iššūkių pandemijos valdymo metu kilo siekiant užtikrinti teisės viršenybę ir kaip jie buvo sprendžiami. Svarstyta, kaip pandemija paveikė teisinių režimų taikymą ir kokį poveikį turėjo esminių konstitucinių ir tarptautinių reikalavimų taikymui, ypač dėl žmogaus teisių ribojimo. Konstitucinių teismų, vykdančių įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios teisės aktų konstitucingumo kontrolę, vaidmuo pandemijos metu itin reikšmingas. Galimybė konstituciniame teisme patikrinti, ar pandemijai suvaldyti skirtos priemonės yra teisėtos, užtikrina demokratinių teisinės valstybės ir žmogaus teisių apsaugos imperatyvų laikymąsi. Studijoje analizuota Austrijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Slovakijos ir kitų valstybių konstitucinė jurisprudencija, susijusi su įvairiais pandemijos valdymo aspektais. Europinė konstitucinė jurisprudencija ir joje pateikta argumentacija yra itin svarbi, vertinant Lietuvoje priimto pandemijos teisinio reguliavimo konstitucingumą. Tyrimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat buvo gavęs keletą prašymų ištirti pandemijos teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurie 2021 m. gruodžio 31 d. dar laukė nagrinėjimo. Europos konstituciniai teismai vieningai sutaria, jog net ir pandemijos sąlygomis šiam reiškiniui suvaldyti priimtam teisiniam reguliavimui, kuriuo buvo ribojamos kai kurios žmogaus teisės ir laisvės, taikomi konstituciniai teisėtumo reikalavimai, valstybės valdžios institucijos nėra atleistos nuo pareigos jų laikytis. Kartu pažymėtina ir tai, kad, europinėje konstitucinių teismų jurisprudencijoje sprendžiant dėl su pandemija susijusio teisinio reguliavimo atitikties konstitucinėms normoms, išryškėjo nauji konstituciniai reikalavimai ir (arba) vertinimo kriterijai, kurių privaloma laikytis, nustatant žmogaus teises ir laisves ribojančias priemones. Antai kai kuriose analizuotose konstitucinės justicijos bylose įprasta visuomenės ir individo interesų pusiausvyra buvo pakoreguota, pirmenybę teikiant viešajam visuomenės sveikatos ir gyvybės apsaugos interesui ir pateisinant griežtesnius nei įprasta žmogaus teisių ir laisvių ribojimus. Be to, pandemijos teisinio reguliavimo pagrįstumui paaiškinti konstitucinėje jurisprudencijoje pradėtas naudoti gana naujas atsargumo principas, kuris krizių akivaizdoje įpareigoja imtis išankstinių ir prevencinių veiksmų, kad būtų išvengta plataus masto neigiamų padarinių. Konstituciniai teismai taip pat suformulavo reikalavimą pandemijos teisinį reguliavimą grįsti mokslu paremtomis prognozėmis bei nuolat jį peržiūrėti, kad būtų įsitikinta, jog nustatytas teisinis reguliavimas vis dar atitinka esamą situaciją. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo ir jo suponuojamų teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvų kyla reikalavimas nustatyti, kad pandemijos teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik laikinai, o nustatytoji taikymo data neatleidžia nuo pareigos pakeisti reguliavimą, atitinkamai pasikeitus situacijai. Galiausiai pabrėžtina ir tai, kad net ir konstatuotas atitinkamo teisinio reguliavimo prieštaravimas konstitucinėms normoms dažniausiai nelemia tokio teisinio reguliavimo panaikinimo iškart, o teisėkūros subjektui paliekamas tam tikras laiko tarpas priderinti pandemijai valdyti skirtą teisinį reguliavimą prie konstitucinių reikalavimų, taip sudarant prielaidas išvengti nesibaigiančio ieškinių srauto teismuose. Studijoje nagrinėtos atskirų administracinių teisinių režimų – nepaprastosios padėties ir karantino – įvedimo (paskelbimo) prielaidos pandemijos metu. Apibrėžtos nepaprastosios padėties ir karantino režimo sampratos, atskleistos prielaidos ir režimų įvedimo (paskelbimo) sąlygos, taip pat analizuoti šiuose režimuose įtvirtinti asmens teisių ir laisvių apribojimo mastai. Studijoje dėmesys skirtas atskirų režimų transformavimosi prielaidų analizei. Atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį, mokslinius ir teisinius šaltinius pagrindžiama, kodėl Lietuvos Respublikoje COVID-19 pandemijos situacijoje buvo įvestas karantino, o ne nepaprastosios padėties režimas. Studijoje analizuotas pandemijos poveikis COVID-19 pandemijos situaciją valdančių subjektų sistemos transformacijai ir viešojo administravimo subjektų įgaliojimų kaitai COVID-19 pandemijos metu. Tirta ir įvertinta subjektų, užtikrinančių COVID- 19 pandemijos situacijos valdymą, sistema, jiems suteiktų įgaliojimų transformacija, siekiama pagrįsti, kodėl visuomenė ar atskiri asmenys turėtų būti priskirti prie minėtų subjektų sistemos, kodėl jiems turėtų būti suteikti tam tikri įgaliojimai siekiant suvaldyti COVID-19 pandemijos situaciją. Be to, studijoje analizuota, kaip atskirų nusižengimų, numatytų Administracinių nusižengimų kodekse, kvalifikavimo pokyčiai COVID-19 pandemijos metu prisidėjo prie pandemijos suvaldymo teisinėmis priemonėmis. Ištirtos naujų teisės normų įtvirtinimo ANK sąlygos ir priežastys. Analizuota teismų praktika ir situacijos, traukiant asmenis administracinėn atsakomybėn už naujų teisinių reikalavimų, susijusių su pandemijos situacijos suvaldymu, nesilaikymą ir pažeidimus. Atlikus tyrimą nustatyta, kad aiškaus teisinio atskyrimo, kada būtų galima tvirtinti, kad konkrečioje situacijoje turi būti skelbiamas karantinas ar nepaprastoji padėtis, nėra. Atskiro režimo pasirinkimą lemia didelė valdžios institucijų diskrecija. Taip pat nustatyta, kad pandemijos metu atitinkamu laikotarpiu negalėjo būti ribojamos kai kurios asmenų teisės ir laisvės, įtvirtintos Konstitucijoje ir įstatymuose. Be to, studijoje argumentuojama, kodėl turi būti plečiamas subjektų, dalyvaujančių suvaldant pandemijos situaciją, ratas, į jį įtraukiant visuomenės narius. Administracinės atsakomybės taikymo kontekste COVID-19 pandemijos metu buvo išplėstas teisinis reguliavimas dėl tiesiogiai su pandemija susijusių veikų, už kurias taikoma administracinė atsakomybė. Pastebėta, kad, įvedus naują teisinį reguliavimą, ne tik atsakomybėn traukiami asmenys tyčia ar dėl neatsargumo darė nusižengimus, bet ir pareigūnai neteisingai kvalifikuodavo atskiras asmenų veikas. [...]

Leidinys ,,Administraciniai teismai Lietuvoje: nūdienos iššūkiai" skirtas Lietuvos administracinių teismų dešimtmečiui paminėti. Šioje kolektyvinėje monografijoje nuosekliai ir išsamiai išnagrinėtos svarbiausios šių dienų administracinės teisės ir jos taikymo administraciniuose teismuose problemos. Tai pirmasis originalus tokio pobūdžio ir apimties leidinys, kuriame iškeliamos, išsamiai analizuojamos ir kritiškai apibendrinamos problemos, su kuriomis susiduria administracinė justicija šiomis dienomis, pateikiami nauji, originalūs jų sprendimo būdai, atsižvelgiant į naujausius globalius socialinius teisinius pokyčius Europos Sąjungos erdvėje (Lisabonos sutarties įtaką, naujus socialinių pokyčių sąlygotus administracinei justicijai keliamus reikalavimus ir kr.), formuojamos tolesnės administracinių teismų veiklos gairės, numatomos administracijos justicijos plėtros kryptys ir tendencijos. Išsamesnių sisteminio pobūdžio tyrimų Šia tema Lietuvoje kol kas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad šioje kolektyvinėje monografijoje analizuojamos aktualios temos, susijusios su daugumai Europos Sąjungos valstybių narių svarbiais klausimais, pavyzdžiui, administracinės justicijos identiteto paieška, Europos Sąjungos teisės ir valstybių narių nacionalinės administracinės teisės abipusės sąveikos išgryninimu, Europos Sąjungos teisės principų įgyvendinimu administraciniuose teismuose, administracinės justicijos svarba užtikrinant žmogaus teises, šio [eidinio reikšmė neapsiriboja Lietuvos kontekstu. [...]

Apeliacijos teisė, leidžianti patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ir sumažinti teismo klaidų tikimybę, yra viena iš esminių procesinių asmens teisių. Kaip taikliai pabrėžė V. Mikelėnas, apeliacijos teisės egzistavimą nulemia gyvenimas, tiksliau, suvokimas, kad teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, priimdamas sprendimą gali suklysti ir kad valstybėje turi egzistuoti tam tikras mechanizmas, leidžiantis pašalinti teismo padarytas klaidas. Mokslininkai, tiriantys asmens psichologinį požiūrį į teisingumo vykdymo procesą, teigia, kad galimybė pateikti apeliaciją yra vienas iš pagrindinių veiksnių, nuo kurių priklauso asmens subjektyvus ginčo sprendimo procedūrų teisingumo vertinimas , o kartu ir pasitikėjimas teisingumo vykdymo kokybe. Vis dėlto reikia pripažinti, kad apeliacijos teisė susijusi ir su tam tikrais neigiamais padariniais. Instancinės teismų sistemos išlaikymas, bylos nagrinėjimas keliose teismo instancijose neišvengiamai reikalauja papildomų materialinių ir laiko sąnaudų. Valstybės ištekliai teisingumo sistemos išlaikymui yra riboti. Todėl nenuostabu, kad nuolat daugėjant civilinių bylų teismuose ir ilgėjant bylų nagrinėjimo trukmei vis dažniau prabylama apie asmens galimybių naudotis instancine sistema ribojimą. Apeliacijos teisės ribojimo klausimams skiriama dėmesio daugelyje tarptautinių rekomendacijų ir programų, skirtų pagerinti teisingumo vykdymo kokybę ir teismų veiklos veiksmingumą.