Sondaitė, Jolanta

Šiame magistro baigiamajame darbe nagrinėjamos specialistų patirtys taikant susitaikymo terapiją (angl. reunification therapy) atstatant nutrūkusį vaiko ir vieno iš tėvų ryšį. Teorinėje dalyje aptariamos tėvų atstūmimo ir realistinio susvetimėjimo sampratos, vaiko vaidmenys, specialistų taikomi metodai, susitaikymo terapijos principai, formatai bei jos taikymas Lietuvoje ir pasaulyje. Analizuojami galimi iššūkiai: vaiko pasipriešinimas, emociniai sunkumai, tėvų bendradarbiavimo stoka, institucinių resursų trūkumas ir etinės dilemos. Taip pat nagrinėjamas pasirinktojo ir atstumtojo tėvo vaidmuo bei jų įtaka terapijos eigai. Tyrimo tikslas – išanalizuoti specialistų taikytus metodus ir strategijas, kliūtis ir iššūkius, pasiektus rezultatus. Empirinėje dalyje taikytas kokybinis tyrimo metodas – atlikti pusiau struktūruoti interviu su keturiais specialistais. Duomenys analizuoti teminės analizės būdu sukuriant temas, potemes ir mini temas. Rezultatai atskleidė, kad specialistai remiasi įvairiomis terapinėmis paradigmomis – nuo kognityvinės elgesio terapijos iki sisteminės šeimos ir psichodinaminės terapijos. Išryškinta terapinio ryšio svarba, psichoedukacijos reikšmė, individualių ir bendrų sesijų taikymas bei žaidybiniai metodai dirbant su vaikais. Pabrėžiama vieningo modelio stoka Lietuvoje. Viena iš išgrynintų idėjų – „Taikos namas“ kaip galimas intervencijos modelis. Darbo pabaigoje pateikiamos rekomendacijos dėl susitaikymo terapijos taikymo tobulinimo Lietuvoje: būtinybė parengti aiškias gaires, mažinti specialistų perdegimo riziką, stiprinti teisinį reguliavimą, užtikrinti abiejų tėvų įsitraukimą ir plėtoti naujus intervencinius modelius.

Despite the adverse consequences associated with conflictual divorce, there is a dearth of understanding regarding how individuals navigate the enduring process of marital dissolution, perceive encountered difficulties, and undergo inner changes. Consequently, this study aims to elucidate the experiences of divorcees by developing a grounded theory that delineates the transition of the self amidst a protracted conflictual divorce. This involves an exploration of its defining characteristics that either facilitate or impede its timely occurrence. Employing a constructivist grounded theory and a longitudinal qualitative research approach, we systematically collected and analysed data through two waves of interviews with 16 females and five males who had either been living separately or had officially initiated divorce proceedings at least six months prior. The findings reveal that the process of self-transition during divorce follows a trajectory of temporal self-disruption, progressing towards the pursuit of inner (re)balance. However, this journey is markedly strained within the liminal space, characterised by an elevated perception of being assailed by multiple external sources and trapped in perpetual, absurd uncertainty. The resourcefulness of supporting means and self-strengthening strategies is intricate and contingent upon an individual’s broader situational and circumstantial context. The identified elements coalesce to form the grounded theory of “strained liminality.” This theory elucidates a process of identity reconstruction wherein the transition to a new, clearly defined self remains incomplete or significantly protracted, as individuals find themselves entangled in an ambiguous and highly conflictual space necessitating resolution and closure. Drawing from these findings, the study offers practical recommendations and implications for various involved specialists and individuals undergoing divorce.

Religinis tikėjimas ir su juo susijęs psichologinis atsparumas yra aktuali sritis šiuolaikinei visuomenei, mokslui ir specialistų darbo praktikai su vyresnio amžiaus asmenimis. Šioje disertacijoje nagrinėjamas vyresnio amžiaus asmenų religinis (Romos katalikų) tikėjimas, kaip daugiakomponentis reiškinys, turintis gebėjimą vystytis, ir jo reikšmė psichologiniam atsparumui. Kaip pasireiškia jų tikėjimas gyvenimo eigoje? Kokie religinio tikėjimo tipai būdingi vyresnio amžiaus asmenims? Kaip jų tikėjimas padeda asmenims išlikti psichologiškai atspariems? Atsakymams atrasti šiame tyrime pasitelktas kokybinis tyrimo metodas ir atvejo tyrimo strategija. 7 tyrimo dalyvių, vyresnio amžiaus Romos katalikų, duomenys buvo analizuojami trimis analizės metodais: temine naratyvine, struktūrine ir turinio. Tyrimo analizė atskleidė, kad šeimos aplinka vaikystėje sukūrė ankstyvą pozityvų santykį su Romos katalikų tikėjimu, kuris gyvenimo eigoje sudarė sąlygas formuotis skirtingoms raiškos tendencijoms: stabiliam ir banguojančiam religiniam tikėjimui. Vyresnio amžiaus Romos katalikams būdingi šie religinio tikėjimo tipai: paveldėtas, socialus ir autentiškas. Disertacijoje autorė pristato tyrimo rezultatais paremtą teorinį religinio tikėjimo ir psichologinio atsparumo modelį, integruojantį psichologinio atsparumo išteklius ir religinio tikėjimo būdus, stiprinančius vidinį psichologinį atsparumą: įveikti krizę, stiprinti gerovę ir įprasminti gyvenimą.

Mokslininkai sutinka, kad tapatumas yra kintantis pagal situaciją darinys, priklausomas nuo aplinkos. Kai aplinka yra traumuojanti, ji nutraukia stabilią individo gyvenimo tėkmę, pakeičia prisiimtus vaidmenis, nusistovėjusias vertybes, gyvenimo tikslus. Holokaustas buvo trauma, sutrikdžiusi žmonių kasdienį gyvenimą, privertusi iš naujo įvertinti save ir aplinką. Šiame darbe buvo nagrinėjama, kaip Holokausto sukelta trauma skatino keistis išgyvenusiųjų tapatumą karo metu, ir kokios yra ilgalaikės Holokausto pasekmės tapatumui. Atsakymams į šiuos klausimus atrasti buvo pasitelkta kokybinio tyrimo strategija ir teminės analizės metodas. 11 tyrimo dalyvių, išgyvenusių Holokaustą, interviu medžiaga atskleidė tapatumo pokyčius, sukeltus Holokausto karo metu - pakito išgyvenusiųjų savęs kaip visuomenės nario suvokimas dėl atskirties, susijusios su tautybe; pakito savo žydiškos kilmės suvokimas; pakito savo vaidmens šeimoje suvokimas, šeimos narių praradimas sustiprino šeiminius ryšius tarp išlikusiųjų; pakito gyvenimo tikslai, pagrindiniu tikslu tapo išgyvenimas; pakito savęs vertinimas. Holokaustas sukėlė ilgalaikes pasekmes tapatumui: Holokaustas suformavo savęs kaip „išgyvenusiojo“ suvokimą, kuris įgijo skirtingą vertę Lietuvos ir Izraelio visuomenių kontekste; išgyvenusieji save suvokia kaip vertinančius gyvybę, suprantančius materialių vertybių laikinumą; jie suvokia save kaip priimančius Dievą arba kaip neigiančius jo egzistavimą. Išgyvenusieji atskleidžia dvejopą savo santykį su Holokaustu: save suvokia kaip pasisėmusius stiprybės, gyvenimiškos patirties, Holokauste atradusius prasmę arba kaip netekusius gyvenimo tęstinumo, neradusius prasmės trauminiuose išgyvenimuose.

Šio darbo tikslas išanalizuoti subjektyvius teismo mediatorių išgyvenimus taikant teisminę mediaciją. Tyrime iš viso dalyvavo 6 teismo mediatoriai nuo 33 iki 57 metų, 3 iš jų pagal profesiją buvo advokatai, 2 – teisėjai ir 1 – psichologas. Buvo pasirinktas kokybinio tyrimo metodas. Informacijai surinkti buvo naudojamas pusiau struktūruotas interviu. Taikytas duomenų analizės metodas buvo – indukcinė teminė analizė pagal V. Braun ir V. Clarke (2006). Atlikus duomenų analizę buvo išskirtos 4 temos: teisminės mediacijos organizavimo trūkumai, sunkumai mediacijos praktikoje, medijuoti skatinantys veiksniai ir mediacijos sėkmės veiksniai. Pagrindiniai teisminės mediacijos organizavimo trūkumai tai mediacijos įstrigimas teismo viduje, advokatų mažas įsitraukimas į bendradarbiavimą, tinkamų patalpų trūkumas, neatlygintinas darbas. Sunkumai su kurias dažniausiai susiduria teismo mediatoriai - mediacijos idėjos nesuvokimas ir žinomumo trūkumas, šalių nenoras bendradarbiauti, emocinis krūvis mediacijos metu, emocinis nuovargis po mediacijos, nešališkumo išlaikymas, nesąžiningumas mediacijoje, psichologinių ar teisinių žinių trūkumas. Labiausiai teismo mediatorius motyvuoja gražesnio pasaulio kūrimas t.y. žmonių ir visuomenės gyvenimo kokybės gerinimas bei prisidėjimas prie šalies gerovės, taip pat asmeninis tobulėjimas, užsimezgęs šalių dialogas, nurimusios/išsikrovusios šalys, jaučiamas emocinis pasitenkinimas. Įvardinti mediacijos sėkmės veiksniai tai pasirengimas mediacijai, patirties dalinimasis, emocinis neįsitraukimas, savo būdo tvarkytis su emociniu krūviu suradimas.

Tyrimo „Subjektyvūs personalo vadovo išgyvenimai sprendžiant konfliktus organizacijoje“ tikslas – atskleisti kokius išgyvenimus patiria personalo vadovas, spręsdamas konfliktus organizacijoje. Tyrime dalyvavo 3 įmonių personalo vadovės ir 1 įmonės personalo specialistė, atliekanti personalo vadovei prilygstančias funkcijas (4 moterys). Tyrimo dalyvių amžius buvo 25-42 metai. Dalyvės buvo atrinktos tikslinės atrankos būdu, turėjo ne mažesnę kaip 2 metų patirtį užimamose pareigose. Dvi iš jų dirbo užsienio kapitalo įmones, dvi – valstybinėse. Jas apklausiant naudotas pusiau struktūruotas interviu, o gauti duomenys apdoroti remiantis V. Braun ir V. Clarke teminės analizės metodu. Tyrimo rezultatai – bendros, visiems tyrimo dalyviams būdingos temos: „Pokyčių sukelti konfliktai“, „Konfliktų prevencija“ ir „Konflikto išgyvenimas“.

Yra tyrimų apie partnerių panašumą ir skirtybes kaip pastovias savybes. Partnerių sąveikos skirtingumo išgyvenime mažai tyrinėtos. Tyrime analizuotas susituokusių, kartu gyvenančių bent 6 metus, besikreipiančių psichologinės pagalbos partnerių skirtingumo išgyvenimas toks, kokį papasakojo patys tyrimo dalyviai. Tyrimas atliktas taikant giluminius nestruktūruotus interviu. Tekstai nagrinėti naratyviosios teminės ir dialoginės naratyviosios analizės metodais. Atliktas tyrimas papildo žinias apie partnerių tarpusavio sąveikas, išgyvenant skirtingumą: ryšio trūkį, atsinaujinančias įtampas, pasunkintą komunikacijos, skilimą “aš” arba “tu” tenkinant poreikius, tarpasmeninės kovos epizodus ir pastangas atkurti norimą ryšį. Partneriai konstruoja skirtingumo prasmę vienos dominuojančios patirties pagrindu ir reaguoja į nepasiekiamą, ignoruojantį, teisuolišką santykį, o ne tik į skirtingumo turinį. Tada didėja atviro konflikto tikimybė. Tyrimo radiniai pagilina kontakto su partneriu sampratą, atskleidžia būtinybę pasigilinti į savęs diferenciacijos procesą, nurodo intervencijų taikinius poroms ieškančioms psichologinės pagalbos.