Nasutavičienė, Justina

n 2021, the Republic of Lithuania declared a state-level emergency across the country due to an unprecedented influx of foreigners, posing a multifaceted challenge to numerous institutions in this domain. In response, amendments to the Law ‘On the Legal Status of Foreigners’ emerged, introducing, inter alia, various mobility restrictions applicable to irregular migrants (including asylum seekers). These changes faced criticism both at home and abroad until the Constitutional Court of the Republic of Lithuania eventually put an end to it. Nevertheless, when dealing with appeals regarding the movement restrictions of asylum seekers, the Supreme Administrative Court of Lithuania interpreted and applied this regulation for about two years, and the jurisprudence that was formed influenced national legal framework in one way or another. This article aims to highlight key cases handled by the Court regarding the movement restriction of asylum seekers, which laid the groundwork for not deviating from respect for human rights and the country’s in- ternational obligations in this area during the emergency situation in the country. Therefore, this article addresses various jurisprudential aspects, including the right to judicial review of movement restrictions, the calculation of deadlines for alternative measures to detention and the role of deportation prospects. Moreover, it highlights the Court’s referral to the Court of Justice of the European Union, impacting the national regulation of asylum seekers’ detention.

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina valstybių narių pareigą suteikti ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje. Straipsny- je analizuojant svarbiausius šios teisės normos aspektus ir su jais susijusią aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, siekiama nusta- tyti nacionalinių taisyklių, reglamentuojančių ilgalaikio gyventojo statuso suteikimą, vertinimui reikšmingus kriterijus, vadovaujantis jais pateikti beveik dvidešimt metų Lietuvos Respublikoje galiojančio nacionalinio reguliavimo atitikties minėtos direktyvos nuostatoms vertinimą. Straipsny- je taip pat apžvelgiama prieš Lietuvą pradėtos pažeidimo procedūros dėl netinkamo 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso perkėlimo nulemta nacionalinio reguliavimo tobulinimo iniciatyva. Straipsnis baigiamas akcentuojant įstatymų leidėjo sprendimų belaukiant Sąjungos teisės veiksmingumo užtikrinimo kontekste itin svarbią administraciniams teismams tenkančią užduotį, taip pat straipsnio išvadose pasisakant dėl poreikio plėtoti su šios direktyvos normomis suderintą nacionalinių nuostatų aiškinimo praktiką, kuri ėmė ryškėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

This article focuses on the personal liability of managers of undertakings for breaches of competition law. This article starts with a review of the sanction regime for managers of undertakings according to the Competition law of the Republic of Lithuania. Reviewed are legal provisions and judicial practice of the Lithuanian courts starting from 2017, that is, when the first request to sanction a manager of an undertaking was submitted to the court by the Competition Council (CC). It is pointed out that in most cases the courts do not fully accept the requests of the CC with respect to the severity of the sanctions to be imposed on managers. The second part of the Article comprehensively analyses the case-law of administrative courts of the Republic of Lithuania, and presents key elements of the imposition of sanctions on company managers. Firstly, in exceptional circumstances, courts may impose a lower penalty than the one specified by competition law. Secondly, the courts may impose both, the main sanction as well as an additional one, or any of them. Thirdly, the level of sanctions should be determined the light of the fines imposed on undertakings for their infringements of competition law. The article concludes with a short summary.

Tarptautinės ir Europos Sąjungos (toliau – ES, Sąjunga) teisės sąveikos problemų iškyla ir jos yra sprendžiamos nuolat. ES ir jos valstybių narių kompetencijos atskyrimas iš esmės galėtų būti pagrindas apibrėžti trijų – tarptautinės teisės, ES teisės ir nacionalinės teisės – sistemų santykius. Tačiau stiprėjantis požiūris į Sąjungos teisės sistemos autonomiškumą kelia vis daugiau klausimų dėl šių trijų sistemų sąveikos. Kol kas nėra bendro požiūrio, kaip efektyviai užtikrinti kolizijos atvejų leidžiančią išvengti ir visų suinteresuotų šalių interesus garantuojančią tarptautinės ir ES teisės sąveiką. Šiame straipsnyje pateikiami keli pastaruoju metu aktualiausi tarptautinės, ES ir nacionalinės teisės sistemų kolizijų pavyzdžiai, atskleidžiantys valstybių narių įsipareigojimų suderinamumo su tarptautine ir ES teise daugiabriaunę problematiką, tam tikrais atvejais lemiančią inter alia valstybių narių teisių apsaugos vakuumą; minėtus kolizijų pavyzdžius papildydami savo įžvalgomis autoriai siekia paskatinti diskusijas atitinkamos srities teisinio reguliavimo efektyvumo ir teisėkūros iniciatyvos poreikio klausimais. ES Teisingumo Teismas vis dažniau susiduria su poreikiu įvertinti skirtingų teisės sistemų santykį, tad galima drąsiai prognozuoti, jog aptariamos temos aktualumas augs ir ateityje šio teismo jurisprudencija papildys autorių siūlomas pozicijas naujomis teisės sistemų derinimo taisyklėmis.

This article focuses on the protection of human rights in disputes related to competition proceedings. The European Convention on Human Rights is regarded as a most effective instrument for the protection of human rights at the international level. National courts of the European Union member states have also developed specific systems for the protection of human rights. Entities that are charged with breaches of EU competition law, in most cases complain about breaches of two provisions of the ECHR: Article 6 of the Convention which guarantees the right to a fair trial and Article 8 which guarantees the right to respect for private life. In this article, we also discuss a couple of cases decided by the Competition Council of Lithuania, which raise doubts regarding proper guarantee of the right to a fair trial. One of the key problems is that during the questioning of witnesses the Competition Council makes an audio recording of the interview but after wards deletes the recording without allowing the undertakings under investigation to have access to the Council’s case file. The article concludes with a short summary.

Straipsnyje nagrinėjama, kaip mokesčių administravimo srityje įgyvendinama teisė neduoti parodymų prieš save. Nors mokesčių administravimas, kuris yra sudėtinė viešojo administravimo sistemos dalis, yra mokesčių administratoriaus veikla, skirta mokesčiams surinkti, tačiau, straipsnio autorių nuomone, mokesčių administravimo procese svarbus ir draudimo versti duoti parodymus prieš save principo užtikrinimas. Minėto principo taikymas reikšmingas dėl to, kad be teisės administruoti tinkamą mokestinės prievolės vykdymą, mokesčių administravimo procesą reglamentuojantys įstatymai mokesčių administratoriui taip pat suteikia teisę skirti piniginę baudą mokesčių mokėtojui už neteisėtą elgesį, kuriuo pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Lietuvos Respublikos Ko nstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad jei tam tikros įstatymų nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai šios sankcijos būtų priskirtos, asmenims, kuriems tokios sankcijos taikomos, turi būti nustatytos taip pat ir procesinės garantijos, kylančios iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, įtvirtinančio teisę neduoti prieš save parodymų. Lietuvos vyriau siojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje įtvirtintus baudžiamojo kaltinimo požymius, pripažįstama, kad bauda už mokesčių teisės pažeidimus gali prilygti nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankci ja Konvencijos prasme. Nors Konvencijos 6 straipsnyje teisė neduoti prieš save parodymų tiesiogiai neminima, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje teisė neduoti prieš save parodymų priskiriama teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reguliavim o sričiai. Visa tai suponuoja išvadą, kad ir mokesčių administravimo srityje tais atvejais, kai mokesčių mokėtojui skiriama bauda savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei, aktualu užtikrinti ir mokesčio mokėtojo teisę neduoti parodymų prieš save. Šios teisės garantijos svarbios ir tuo atveju, kai dėl tų pačių faktų, susijusių su mokesčių mokėjimu, atliekama mokesčių administravimo procedūra ir lygiagrečiai vykdomas ikiteisminis tyrimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Straipsnyje Žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos teismų praktikos, mokslinės literatūros analizės pagrindu yra nagrinėjamas kriminalinio nubaudimo aspektas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, probleminiai teisės neduoti prieš save parodymų užtikrinimo aspektai mokesčių administravimo bylose, būtent mokesčių mokėtojo pareiga mokesčių administratoriui pateikti informaciją, tokios pareigos apimtis ir jos ribos, mokesčių mokėtojo pateiktos informacijos panaudojimas baudžiamajame procese.

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. – Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą (toliau – ir ES) dienos – koncentraciją Lietuvos Respublikoje siekiančioms įvykdyti Lietuvos Respublikos, kitų ES valstybių narių bei trečiųjų šalių įmonėms taikomas arba nacionalinis, arba ES teisinis reguliavimas atsižvelgiant į tai, ar toji koncentracija pasiekia ES mastą. Koncentracijų reguliavimo pradžia Lietuvos Respublikoje laikytini 1992 metai, kai buvo priimtas pirmasis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas, kuris buvo vis tobulinamas, siekiant neatsilikti nuo koncentracijų reglamentavimo pokyčių Europos Sąjungoje. 1999 m. kovo 23 d. buvo priimtas naujos redakcijos Konkurencijos įstatymas, kuriame buvo apibrėžtos įmonės, koncentracijos, įmonės kontrolės ir kitos sąvokos, taip pat nustatytos išsamios procedūros, kurių turi laikytis siekiančios koncentraciją vykdyti įmonės, be to, įtvirtintos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) teisės ir pareigos, susijusios su pranešimų apie koncentracijas nagrinėjimu ir sprendimų dėl koncentracijos leidimo priėmimu ar koncentracijos sąlygų bei įpareigojimų nustatymu, taip pat – sankcijų už jų pažeidimus skyrimu. Šio įstatymo normos laikui bėgant taip pat kito, tačiau su koncentracijų reguliavimu susijusios esminės nuostatos nebuvo pakeistos. Administracinių teismų praktika atskleidžia, kad taikant Konkurencijos įstatymo nuostatas, reguliuojančias koncentracijų kontrolę, vieni sudėtingiausių klausimų kyla nagrinėjant ir vertinant Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais įmonėms nustatomos sankcijos dėl koncentracijos vykdymo nepranešus arba kai vykdomai koncentracijai Konkurencijos tarybos leidimas nėra suteiktas. Tačiau 2016 m. gruodžio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija priėmė galutinį procesinį sprendimą byloje, kurios aplinkybės, susijusios su nustatytos koncentracijos sąlygos aiškinimu, atskleidė svarbius koncentracijų pakeitimo reglamentavimo Lietuvos ir Europos Sąjungos teisėje skirtumus. Šioje byloje buvo sprendžiamas 2014 metais priimto Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo įmonė (Gazprom, Rusijos Federacijos atviroji akcinė bendrovė; toliau – ir OAO Gazprom) buvo pripažinta pažeidusia Konkurencijos tarybos nutarimu dar 2004 metais nustatytą koncentracijos sąlygą, teisėtumas ir pagrįstumas. Kadangi OAO Gazprom, argumentuodama savo poziciją dėl Konkurencijos tarybos nustatytos koncentracijos sąlygos aiškinimo, taip pat rėmėsi ES teisės nuostatomis ir Europos Komisijos praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs ne tik Konkurencijos tarybos diskreciją pagal nacionalinę teisę, bet ir koncentracijų pakeitimų reguliavimą pagal ES teisę ir įvertinęs esminius su svarstomu klausimu susijusius reguliavimo skirtumus, atmetė OAO Gazprom argumentus. LVAT pozicija aiškiai implikuoja, kad atitinkamo reglamentavimo skirtumų ignoravimas ar reikšmės nesuvokimas, neigimas gali lemti neteisingą nustatytų koncentracijos sąlygų ar įpareigojimų aiškinimą ir interpretavimą. Todėl, straipsnio autorių nuomone, šį aspektą verta detaliau pristatyti teisininkams, akademinei bendruomenei bei įmonėms, dalyvaujančioms Lietuvos Respublikoje vykdomoje koncentracijoje.

Under the EU Merger Regulation, if the Commission has concerns that a merger may significantly affect competition in the European Union, the merging companies may propose modifications to the project that would guarantee continued competition on the market. The Commission may declare a concentration compatible with the common market following such a modification by the parties and attach to its decision conditions and obligations intended to ensure that the undertakings comply with the commitments. In other words, commitments have to be offered by the parties but the Commission may introduce conditions and obligations if they are required to ensure the enforceability of commitments. Meanwhile the scope to propose merger modifications and the level of discretion of the competition authority are quite different under the Law on Competition of the Republic of Lithuania, adopted almost two decades ago. The goal of this paper is to reveal those differences and, with the help of the jurisprudence of the Supreme Administrative Court of Lithuania in the Gazprom case, to explain how this may impact future cases.

Mokslo studijoje apžvelgiami tiek bendri, tiek labai specifiniai aspektai, susiję su transnacionalinių teisinių sistemų santykio ir sąveikos problemomis: nuo ES ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo analizės bei Konstitucijos santykio su ES teise tyrimo iki šių dviejų teisinių sistemų sąveikos nagrinėjimo apsaugos nuo Europos Sąjungos institucijų veikimo ultra vires kontekste bei šių sistemų sąveikos įtakos aktualiai pavardžių rašybos problematikai; nuo monistinės, dualistinės ir koordinacinės teorijų taikymo galimybių analizuojant tarptautinės teisės ir ES teisės santykį iki tam tikrų EŽTK ir ES teisės sąveikos probleminių aspektų nagrinėjimo, bendrųjų žmogaus teisių analizės tautinių mažumų apsaugos užtikrinimo kontekste arba Azijos žmogaus teisių apsaugos sistemos formavimosi tyrimo. Pažymėtina, kad ši mokslo studija yra pirmasis leidinys Lietuvos Respublikoje įvairiais pjūviais nagrinėjantis transnacionalinių teisinių sistemų santykio ir sąveikos problemas.