Večerskytė-Brosel, Juta

Apkalta – ypatinga parlamentinė procedūra, kurią vykdo Seimas, o Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar aukščiausių valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Šis konstitucinis institutas per kelis dešimtmečius gana ženkliai pakito – keitėsi subjektų, galinčių inicijuoti apkaltą, sąrašas, apkaltos sampratoje išryškėjo parlamentinio proceso esminis aspektas, priimta Konstitucijos pataisa dėl konstitucinių apkaltos pasekmių galiojimo sutrumpinimo. Ši naujausia 2022 metų balandžio 21 d. Seime priimta Konstitucijos pataisa brendo išties ilgai, nes jau nuo 2011 m. sausio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos byloje Paksas prieš Lietuvą priimto sprendimo buvo akivaizdu, kad atitinkama korekcija turės būti atlikta. Sprendime buvo pabrėžta, kad nuolatinis ir negrįžtamas konstitucinis draudimas pareiškėjui būti renkamam į parlamentą pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Net ir anksčiau, netrukus po 2004 m. pašalinimu iš užimamų pareigų pasibaigusios Prezidentui inicijuotos apkaltos bylos, reikšmingai paskatinusios apkaltos teorinės ir empirinės analizės raidą, kildavo įvairių pasvarstymų dėl neterminuotos konstitucinės sankcijos egzistavimo ydingumo. Vis dėlto ankstesni bandymai išspręsti probleminę situaciją nebuvo vaisingi dėl skirtingų priežasčių – tiek politinės iniciatyvos ar vienybės stokos, tiek ir pamirštant (ignoruojant) būtinybę tokius pokyčius įtvirtinti ne ordinarinėje teisėje, o atlikus reikiamas Konstitucijos nuostatų pataisas.

Apkaltos bylų gausi istorinė patirtis Jungtinėse Amerikos Valstijose suteikia daug reikšmingos informacijos apie amerikietiškojo apkaltos modelio raidą ir šios kraštutinės priemonės esmę, pagrindinius apkaltos elementus, procedūrinius ypatumus abiejuose Kongreso rūmuose bei galimas pasekmes. Pabrėžtina, kad tik dalis apkaltą reglamentuojančių teisės normų yra įtvirtintos JAV Konstitucijoje, kita dalis nuostatų susiformavo precedentų keliu, inicijuojant apkaltą Atstovų Rūmuose ir bylas nagrinėjant Senate. Apkalta kaip ypatinga konstitucinės atsakomybės forma yra taikoma aukščiausiems valstybės pareigūnams už tokius veiksmus, kuriais keliama grėsmė šalies Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms. Konstitucijoje aiškiai įvardyti du apkaltos subjektai – prezidentas ir viceprezidentas – bei du apkaltos pagrindai – valstybės išdavimas ir kyšininkavimas. Baigtinis kitų apkaltos subjektų ir pagrindų sąrašas nėra pateikiamas, tačiau iš Konstitucijos teksto ir jo aiškinimo galima apibrėžti galimus apkaltos subjektus bei pagrindus. Apkaltos klausimas ypač aktualus šiuo metu todėl, kad visai neseniai vienos kadencijos metu prezidentui D. Trumpui buvo inicijuotos net dvi apkaltos, kurios pasibaigė išteisinimu Senate. Akcentuotina, kad antroji apkalta tęsėsi ir tada, kai šio prezidento kadencija jau buvo pasibaigusi.

Parlamento nario teisinis statusas yra kompleksinė sąvoka, sudaryta iš keleto esminių elementų, kurių kiekvienas yra svarbus. Pradedant priesaikos konstituciniu reglamentavimu, parlamento nario pareigomis ir teisėmis, pareigų nesuderinamumu, imuniteto, indemniteto bei laisvojo mandato apimtimi ir baigiant įgaliojimų pasibaigimo pagrindais – visus šiuos aspektus dera aptarti išsamiai bei nuosekliai tam, kad būtų atskleistas šio instituto sudėtingumas ir įvairiapusiškumas. Analizę praturtina užsienio valstybių patirtis ir konkrečių pavyzdžių aptarimas

Šiame leidinyje, kurį sudaro 3 tomai, pateikiami 55 pasaulio valstybių konstitucijų tekstai lietuvių kalba ir pratarmės kiekvienai konstitucijai. Pratarmėse atskleidžiami esminiai nacionalinių konstitucijų istorinės raidos bruožai, pagrindinių konstitucinių institutų turinys, jų politinė ir teisinė kilmė. Leidinys visų pirma skiriamas studijuojantiesiems konstitucinę teisę, taip pat tiems, kurie domisi nacionalinių politinių sistemų įvairove, visuomeninių santykių raiška konstitucijose ir kituose konstitucinės reikšmės aktuose. Leidinį parengė Mykolo Romerio Universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su įvairių Lietuvos ir užsienio valstybių institucijų darbuotojais. Tai pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje.

Šiame leidinyje, kurį sudaro 3 tomai, pateikiami 55 pasaulio valstybių konstitucijų tekstai lietuvių kalba ir pratarmės kiekvienai konstitucijai. Pratarmėse atskleidžiami esminiai nacionalinių konstitucijų istorinės raidos bruožai, pagrindinių konstitucinių institutų turinys, jų politinė ir teisinė kilmė. Leidinys visų pirma skiriamas studijuojantiesiems konstitucinę teisę, taip pat tiems, kurie domisi nacionalinių politinių sistemų įvairove, visuomeninių santykių raiška konstitucijose ir kituose konstitucinės reikšmės aktuose. Leidinį parengė Mykolo Romerio Universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su įvairių Lietuvos ir užsienio valstybių institucijų darbuotojais. Tai pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje.