Klingerė, Ugnė

Lietuvos teismai vis dažniau sprendžia dėl vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų tvarkos, pagal kurią vaikas su abiem tėvais praleidžia po tiek pat laiko, taikymo. Remiantis dokumentų, teismų praktikos analizės, sisteminiu ir lyginamuoju metodais, straipsnyje analizuojama, kokie kriterijai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prakti-koje išskiriami kaip būtini sprendžiant šį klausimą, kodėl išskirti tokie kriterijai ir kaip jų turinys atskleidžiamas Lietuvos apeliacinės instancijos teismų praktikoje ir teisės mokslininkų darbuose. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, esminiai vertinami kriterijai turėtų būti: vaiko nuomonė, vaiko amžius ir poreikiai, tėvų gyvẽnamosios vietos ir atstumas nuo jų iki vaiko ugdymo įstaigos, tėvų galimybės įgyvendinti tokią tvarką, vaiko ryšys su kiekvienu iš tėvų, tėvų tarpusavio santykiai. Įtakos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išskirtiems kriterijams galėjo turėti Europos šeimos teisės komisijos (CEFL) tėvų atsakomybės principai. Apeliacinės instancijos teismų praktikos analizė atskleidžia, kad teismai iš esmės remiasi šiais kriterijais, išsamiai vertindami geriausius vaiko interesus, kai nustatoma maksimali bendravimo tvarka. Vis dėlto pastebima, kad bylose vertinami ne visi, o tik tam tikri kriterijai, ypač pasigendama išsamiau įvertintų konfliktiškų tėvų santykių.

Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros projektų paraiškų finansavimo, atrankos ir vertinimo teisinio reguliavimo raida Lietuvoje 2004–2025 m. rodo nuoseklias, tačiau ne visada pakankamai efektyvias pastangas kurti konkurencingą, skaidrią ir tarptautinius standartus atitinkančią mokslo finansavimo sis- temą. Lietuvos mokslo taryba, pagrindinė mokslo finansavimo institucija, per šį laikotarpį įgyvendino daugybę reformų, siekdama optimizuoti paraiškų atrankos ir vertinimo procesus, tačiau sistemoje vis dar lieka administracinių iššūkių, nepakankamas teisinis aiškumas ir vertinimo subjektyvumo rizika. Šioje studijoje, pasitelkus lyginamąją teisinę analizę ir dokumentų peržiūrą, išnagrinėta, kaip keitėsi paraiškų teikimo, atrankos ir vertinimo kriterijai, kokie pokyčiai padėjo gerinti finansavimo sistemos efektyvumą ir su kokiomis problemomis susiduria tiek mokslininkai, tiek vertintojai. Nustatyta, kad konkursinis finansavimas, nors ir leidžia efektyviau paskirstyti išteklius, dažnai tampa pernelyg biurokratizuotas, o paraiškų rengėjai susiduria su nevienodais reikalavimais skirtingose finansavimo programose. Be to, vertinimo kriterijų nevienalytiškumas gali lemti skirtingus sprendimus dėl to paties projekto finansavimo priklausomai nuo programos, o tai mažina sistemos patikimumą. Pastebėta, kad priimant administracinius pokyčius dažnai nepakankamai atsižvelgiama į realius mokslininkų poreikius, todėl reikalaujama paraiškų forma ir turinys gali būti neproporcingai sudėtingi, palyginti su realiai prieinamais finansavimo ištekliais. Siekiant gerinti mokslinių tyrimų finansavimo mechanizmus, studijoje siūloma stiprinti mišrią (kiekybinę ir kokybinę) vertinimo sistemą, didinti vertintojų kompetencijos standartizavimą, aiškiau apibrėžti paraiškų vertinimo kriterijus ir užtikrinti mokslininkų įtraukimą į sprendimų priėmimo procesus. Taip pat akcentuojama, kad būtina mažinti perteklinę administracinę naštą ir optimizuoti vertinimo procedūras, siekiant išvengti nereikalingo biurokratinio barjero aukštos kokybės moksliniams tyrimams. Studijos rezultatai parodė, kad nors Lietuvos projektų finansavimo sistema nuosekliai tobulinama, išlieka esminių iššūkių, susijusių su teisinio reguliavimo lankstumo stoka, nevienodais vertinimo standartais ir nepakankamu grįžtamuoju ryšiu tarp paraiškų rengėjų ir finansuojančiųjų institucijų. Studijoje pateikiamos rekomendacijos gali padėti formuoti efektyvesnę, skaidresnę ir labiau į rezultatus orientuotą mokslinių tyrimų finansavimo politiką, kuri užtikrintų konkurencingumą ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu.