Istomina, Natalja

Healthcare systems face ongoing challenges that require reforms to enhance innovation, accessibility, and efficiency. Lithuania’s healthcare reform aims to enhance equity, quality, and sustainability by reorganising its service network. However, implementation has revealed unintended effects, including “network compression”, where large hospitals absorb services from smaller regional facilities, deepening regional inequality and limiting accessibil-ity for rural populations. A qualitative research method with 22 informants was employed. Healthcare professionals are reporting growing fatigue, increased administrative burdens, and a decline in empathy in patient care. These outcomes highlight how efficiency-oriented poli-cies can unintentionally depersonalise services and marginalise regional healthcare providers. Based on interviews with healthcare professionals, this study examines how reforms trans-form everyday clinical practices and local service delivery. The findings underscore the need to balance efficiency-driven reforms with empathy, professional autonomy, and equitable access to healthcare.

In Lithuania, the year 2024 has been identified as a pivotal moment for healthcare reform, which encompasses two primary objectives: implementing a proactive public health policy and enhancing the accessibility, quality, and efficiency of healthcare through the restructuring of the service delivery network. This reform is essential for remote regions, where demographic shifts have modified service requirements. Certain services, such as midwifery, have diminished, while others, including elderly nursing care, require reestablishment. Adapting to these reforms has disrupted competencies, underscoring their importance as a critical area for regional development, particularly in enhancing new resources. By analysing the public health reform in Lithuania through the lens of remote regions, it becomes possible to identify specific strategies and practices that can be applied both nationally and internationally. The study aims to highlight shifts in the emerging needs of healthcare personnel's competencies in remote regional areas, particularly during the national healthcare system's structural transformations, and their capacity to achieve the reform goal of delivering top-quality health services based on transformative competencies. The study uses qualitative interviews to identify the competencies health professionals lack following the establishment of new Primary Health Care Centres. The study revealed that while clinical and professional competencies related to legal and clinical responsibilities are easier to adopt from a technical standpoint, competencies like leadership, collaboration, and patient involvement pose greater challenges, leading to community stress. The acquisition of these competencies requires long-term investment in staff development, emotional support, and clear change management. Moreover, the new structure of health centers and newly introduced work processes may increase employees’ emotional exhaustion, stress, or even the risk of burnout if adequate support or training is not provided.

Demencija pastaruoju metu suvokiama ne tik kaip neurologinis sutrikimas, bet ir kaip globalus ilgalaikės sveikatos priežiūros iššūkis, turintis įtakos pacientų saugumui ir gyve-nimo kokybei. Lietuvoje 2024 m. diagnozuota apie 43 000 demencijos atvejų, o iki 75 proc. jų lieka nenustatyti. Ankstyvas demencijos atpažinimas leidžia planuoti priežiūrą, mažin-ti komplikacijų riziką ir gerinti paciento pažinimo funkcijas. Pirminės sveikatos priežiū-ros (PSP) slaugytojai, teikiantys paslaugas namuose, dėl nuolatinio kontakto su pacientu tampa svarbia ankstyvosios diagnostikos grandimi. Straipsnyje analizuojama slaugytojų, teikiančių paslaugas namuose, patirtis savo iniciatyva įtariant demencijos ar kognityvinių sutrikimų požymius. Tyrimo tikslas – atskleisti šią patirtį. Tyrimas atliktas taikant kokybinę fenomenologinę metodiką, orientuotą į slaugytojų, teikiančių paslaugas namuose, subjektyvias patirtis. Duomenys rinkti 2025 m. vasario–kovo mėn. pusiau struktūruotais, giluminiais interviu (n = 10), taikant tikslinę atranką ir „sniego gniūžtės“ metodą. Duomenų analizei naudota kokybinė turinio analizė.Rezultatai atskleidė tris esmines temas: 1) kognityvinių sutrikimų požymių atpažini-mas namų aplinkoje – slaugytojai dažniausiai identifikuoja atminties, mąstymo, elgesio, nuotaikos, orientacijos ir kasdienės veiklos pokyčius, remdamiesi savo, artimųjų pastebėji-mais ir taikydami orientacinius klausimus ir naudodamiesi integruotais klausimynais kaip protinės būklės mini tyrimu (MMSE) ar Adendruko skale; 2) slaugytojo veiksmai įtarus demenciją – šeimos gydytojo informavimas, dokumentavimas, vizitų dažnumo koregavi-mas, saugios aplinkos užtikrinimas ir artimųjų mokymas; 3) sunkumai – laiko stoka, žinių trūkumas, vertinimo priemonių nebuvimas, stigminis artimųjų požiūris ir tarpdisciplini-nės komunikacijos stoka.Tyrimas patvirtina slaugytojų vaidmens svarbą demencijos ankstyvajai diagnostikai ir atskleidžia poreikį standartizuoti vertinimo protokolus, stiprinti tarpdisciplininį bendra-darbiavimą ir integruoti mokymus apie ankstyvąją demencijos simptomatiką.

Sudėtingėjant sveikatos priežiūros paslaugoms ir stiprėjant tarpdisciplininių komandų reikšmei, išplėstinės praktikos slaugytojai tampa vis svarbesne sveikatos sistemos grandi-mi. Jų kompetencijų tobulinimo galimybės Lietuvoje dar neaiškiai apibrėžtos, o tai riboja specialistų profesinio tobulėjimo galimybes ir efektyvų jų potencialo panaudojimą praktikoje. Šio tyrimo tikslas – identifikuoti išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijų tobuli-nimo galimybių poreikius ir lūkesčius. Tyrimas atliktas taikant kokybinį metodą – pusiau struktūruotą interviu, parengtą remiantis mokslinės literatūros analize. Jis vyko 2024 m. lapkričio – gruodžio mėn. nuo-toliniu būdu. Dalyvavo 10 išplėstinės praktikos slaugytojų iš įvairių sveikatos priežiūros sričių. Duomenys analizuoti taikant indukcinį kokybinės turinio analizės metodą, laikantis Helsinkio deklaracijos principų. Tyrimas atskleidė, kad išplėstinės praktikos slaugytojai siekia tobulinti praktinius įgū-džius pagal specializacijas, ypač pabrėždami komunikacijos ir vadybos svarbą. Praktinis mokymas laikomas būtinu, o žinių atnaujinimas – neišvengiamu. Kaip efektyviausios mo-kymosi formos išskirtos simuliacinės veiklos, mentorystė ir tarptautinis bendradarbiavi-mas. Pagrindinės identifikuotos kliūtys susijusios su neaiškiu profesiniu statusu, ribota informacijos apie mokymosi galimybes prieiga ir darbdavių neįsitraukimu. Nustatyta, kad išplėstinės praktikos slaugytojai sieja kompetencijų tobulinimo porei-kius ir praktinių įgūdžių stiprinimą psichikos sveikatos, greitosios pagalbos ir intensyvio-sios terapijos srityse. Jie išreiškia lūkesčius dėl specializuotų kursų, ypač komunikacijos ir komandų valdymo temomis. Šiems poreikiams įgyvendinti reikia aiškiau reglamentuoti profesinį vaidmenį, veiksmingesnės informacijos sklaidos ir kryptingo švietimo institucijų, darbdavių ir politikos formuotojų bendradarbiavimo, taip užtikrinant išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijų augimą ir profesinės tapatybės stiprinimą.