Valutytė, Regina

A study in Bangladesh, Indonesia, Malaysia, and Vietnam, conducted before the COVID-19 outbreak revealed that blended student and teaching staff international mobility based on sharing curriculum resources among different HEIs (higher education institutions) networks was one way to strengthen internationalization due to limited financial resources for live student and teaching staff international mobility. The exploratory research was carried out based on the qualitative research strategy using the expert evaluation method, which engages a group of identified experts in detailed examinations on a particular issue for the purpose of policy investigation, goal setting and forecasting future situations and outcomes (Encyclopedia of Research Design, 2010). The research demonstrated that the internationalization of HEIs was included as the priority of national policies in the examined countries, however, low numbers of international mobility before the outbreak of COVID-19 and the COVID-19 pandemic itself required a significant change in internationalization strategies of HEIs. Lack of funding for short-term international mobility of students and teaching staff was indicated by all countries’ experts as the most important issue of internationalization of South Asian universities before the COVID-19 pandemic. International mobility is expensive and not affordable for every member of academic community. The available funds are not sufficient to finance all willing to study or teach abroad and gain international/intercultural experience. Therefore, experts expressed the need to expand and strengthen the benefits of internationalization to more recipients, and ensure the sustainability of all internationalization efforts, by changing the attitude towards internationalization, strategically investing in and evolving blended international mobility of South Asian universities. Blended mobility through a virtual and short-term physical training abroad is more costeffective and provides more opportunities and addresses the lack of funds. However, the study results also revealed that during the COVID-19 pandemic individual HEIs lacked technical equipment, mastery of use of information and communication technologies, and experience of distance studies, both nationally and internationally. Students in many parts of countries lacked access to technical equipment, faced poor WiFi network or power connectivity, non-affordability of mobile data. In some countries, full delivery of degree studies in a distance mode in HE (higher education), which could strengthen its international dimension by enhancing student and teaching staff international mobility, had not even been allowed by law. Distance learning, indeed, could eventually become the new normal in the post-COVID-19 era increasing access to international mobility and making efficient use of limited national and HEIs resources, which are shrinking in the post-COVID-19 period due to the economic recession. Therefore, the national internationalization policies of these countries must put more emphasis on the technological dimension, support for relevant technology acquisition, distance learning and teaching competencies development, and blended international mobility of academic community in global inter-university networks to share the knowledge internationally.

Krizinėje situacijoje rasti visuomenės ir individo interesų pusiausvyrą, suvaldyti ilgalaikes pasekmes visuomenei ir valstybei – paskesnį teisminį bylinėjimąsi, ekonominę krizę, neefektyvų finansų valdymą ir pan. – didelis iššūkis. Esant krizei, sprendimus visuomet tenka priimti operatyviai. Kaip rodo COVID-19 pandemijos valdymo patirtis, jai suvaldyti reikėjo ir neordinarinių teisinių priemonių, kurios kėlė daug klausimų dėl teisės viršenybės, institucijų įgaliojimų, žmogaus teisių užtikrinimo. Kartu pandemija parodė valstybių ir suinteresuotų subjektų reaguojant į pandemijos iššūkius planavimo, koordinavimo ir bendradarbiavimo stoką ir atskleidė sisteminius trūkumus. Taigi būtina įvertinti ne tik teisinių priemonių taikymo poveikį pandemijos valdymui, bet ir galimą pandemijos poveikį teisei, siekiant pasirengti ateities krizėms. Šios mokslo studijos tikslas – remiantis COVID-19 pandemijos patirtimis Lietuvoje ir užsienio valstybėse, išanalizuoti teisės poveikį pandemijos valdymui bei pandemijos ir jos metu priimtų sprendimų poveikį tolimesnei teisės raidai. Šiam tikslui pasiekti keliami šie mokslo studijos uždaviniai: 1. Išanalizuoti teisines priemones, kurios buvo taikomos pandemijai valdyti Lietuvoje, ir įvertinti jų poveikį platesniame moksliniame ir užsienio valstybių bei tarptautinių teismų sprendimų kontekste; 2. Išnagrinėti, kokius teisinio reguliavimo iššūkius lėmė COVID-19 pandemija nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje ir kaip į juos reaguota teismų praktikoje Lietuvoje ir užsienio valstybėse; 3. Įvertinti, kokį poveikį COVID-19 pandemija ir jai suvaldyti priimti sprendimai turėjo teisės raidai (analizuojant šių pasekmių aspektus pagal atskiras sritis); 4. Įvertinti pandemijos poveikį Lietuvos teismų sistemai, teisingumo vykdymui ir teisinei atsakomybei. Tyrimui atlikti pasitelkta gausi Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos įvairių teisės sričių mokslininkų komanda. Mokslo studijoje – ne tik grynai teorinės- mokslinės įžvalgos, bet atspindėta ir pandemijos metu teismuose sukaupta praktikų mokslininkų patirtis. Tyrimas apima laikotarpį nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Tam tikrais atvejais lyginamuoju aspektu analizuojama ir padėtis iki pandemijos. Kadangi tyrimo baigimo metu pandemija dar nebuvo pasibaigusi, daromos išvados, ypač dėl pandemijos ilgalaikio poveikio teisei, dar gali būti koreguojamos, nes yra praėję per mažai laiko nuo atsiradusių aplinkybių ir valstybių taikytų priemonių. Pirmajame mokslo studijos skyriuje analizuota, kokių teisinių iššūkių pandemijos valdymo metu kilo siekiant užtikrinti teisės viršenybę ir kaip jie buvo sprendžiami. Svarstyta, kaip pandemija paveikė teisinių režimų taikymą ir kokį poveikį turėjo esminių konstitucinių ir tarptautinių reikalavimų taikymui, ypač dėl žmogaus teisių ribojimo. Konstitucinių teismų, vykdančių įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios teisės aktų konstitucingumo kontrolę, vaidmuo pandemijos metu itin reikšmingas. Galimybė konstituciniame teisme patikrinti, ar pandemijai suvaldyti skirtos priemonės yra teisėtos, užtikrina demokratinių teisinės valstybės ir žmogaus teisių apsaugos imperatyvų laikymąsi. Studijoje analizuota Austrijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Slovakijos ir kitų valstybių konstitucinė jurisprudencija, susijusi su įvairiais pandemijos valdymo aspektais. Europinė konstitucinė jurisprudencija ir joje pateikta argumentacija yra itin svarbi, vertinant Lietuvoje priimto pandemijos teisinio reguliavimo konstitucingumą. Tyrimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat buvo gavęs keletą prašymų ištirti pandemijos teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurie 2021 m. gruodžio 31 d. dar laukė nagrinėjimo. Europos konstituciniai teismai vieningai sutaria, jog net ir pandemijos sąlygomis šiam reiškiniui suvaldyti priimtam teisiniam reguliavimui, kuriuo buvo ribojamos kai kurios žmogaus teisės ir laisvės, taikomi konstituciniai teisėtumo reikalavimai, valstybės valdžios institucijos nėra atleistos nuo pareigos jų laikytis. Kartu pažymėtina ir tai, kad, europinėje konstitucinių teismų jurisprudencijoje sprendžiant dėl su pandemija susijusio teisinio reguliavimo atitikties konstitucinėms normoms, išryškėjo nauji konstituciniai reikalavimai ir (arba) vertinimo kriterijai, kurių privaloma laikytis, nustatant žmogaus teises ir laisves ribojančias priemones. Antai kai kuriose analizuotose konstitucinės justicijos bylose įprasta visuomenės ir individo interesų pusiausvyra buvo pakoreguota, pirmenybę teikiant viešajam visuomenės sveikatos ir gyvybės apsaugos interesui ir pateisinant griežtesnius nei įprasta žmogaus teisių ir laisvių ribojimus. Be to, pandemijos teisinio reguliavimo pagrįstumui paaiškinti konstitucinėje jurisprudencijoje pradėtas naudoti gana naujas atsargumo principas, kuris krizių akivaizdoje įpareigoja imtis išankstinių ir prevencinių veiksmų, kad būtų išvengta plataus masto neigiamų padarinių. Konstituciniai teismai taip pat suformulavo reikalavimą pandemijos teisinį reguliavimą grįsti mokslu paremtomis prognozėmis bei nuolat jį peržiūrėti, kad būtų įsitikinta, jog nustatytas teisinis reguliavimas vis dar atitinka esamą situaciją. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo ir jo suponuojamų teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvų kyla reikalavimas nustatyti, kad pandemijos teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik laikinai, o nustatytoji taikymo data neatleidžia nuo pareigos pakeisti reguliavimą, atitinkamai pasikeitus situacijai. Galiausiai pabrėžtina ir tai, kad net ir konstatuotas atitinkamo teisinio reguliavimo prieštaravimas konstitucinėms normoms dažniausiai nelemia tokio teisinio reguliavimo panaikinimo iškart, o teisėkūros subjektui paliekamas tam tikras laiko tarpas priderinti pandemijai valdyti skirtą teisinį reguliavimą prie konstitucinių reikalavimų, taip sudarant prielaidas išvengti nesibaigiančio ieškinių srauto teismuose. Studijoje nagrinėtos atskirų administracinių teisinių režimų – nepaprastosios padėties ir karantino – įvedimo (paskelbimo) prielaidos pandemijos metu. Apibrėžtos nepaprastosios padėties ir karantino režimo sampratos, atskleistos prielaidos ir režimų įvedimo (paskelbimo) sąlygos, taip pat analizuoti šiuose režimuose įtvirtinti asmens teisių ir laisvių apribojimo mastai. Studijoje dėmesys skirtas atskirų režimų transformavimosi prielaidų analizei. Atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį, mokslinius ir teisinius šaltinius pagrindžiama, kodėl Lietuvos Respublikoje COVID-19 pandemijos situacijoje buvo įvestas karantino, o ne nepaprastosios padėties režimas. Studijoje analizuotas pandemijos poveikis COVID-19 pandemijos situaciją valdančių subjektų sistemos transformacijai ir viešojo administravimo subjektų įgaliojimų kaitai COVID-19 pandemijos metu. Tirta ir įvertinta subjektų, užtikrinančių COVID- 19 pandemijos situacijos valdymą, sistema, jiems suteiktų įgaliojimų transformacija, siekiama pagrįsti, kodėl visuomenė ar atskiri asmenys turėtų būti priskirti prie minėtų subjektų sistemos, kodėl jiems turėtų būti suteikti tam tikri įgaliojimai siekiant suvaldyti COVID-19 pandemijos situaciją. Be to, studijoje analizuota, kaip atskirų nusižengimų, numatytų Administracinių nusižengimų kodekse, kvalifikavimo pokyčiai COVID-19 pandemijos metu prisidėjo prie pandemijos suvaldymo teisinėmis priemonėmis. Ištirtos naujų teisės normų įtvirtinimo ANK sąlygos ir priežastys. Analizuota teismų praktika ir situacijos, traukiant asmenis administracinėn atsakomybėn už naujų teisinių reikalavimų, susijusių su pandemijos situacijos suvaldymu, nesilaikymą ir pažeidimus. Atlikus tyrimą nustatyta, kad aiškaus teisinio atskyrimo, kada būtų galima tvirtinti, kad konkrečioje situacijoje turi būti skelbiamas karantinas ar nepaprastoji padėtis, nėra. Atskiro režimo pasirinkimą lemia didelė valdžios institucijų diskrecija. Taip pat nustatyta, kad pandemijos metu atitinkamu laikotarpiu negalėjo būti ribojamos kai kurios asmenų teisės ir laisvės, įtvirtintos Konstitucijoje ir įstatymuose. Be to, studijoje argumentuojama, kodėl turi būti plečiamas subjektų, dalyvaujančių suvaldant pandemijos situaciją, ratas, į jį įtraukiant visuomenės narius. Administracinės atsakomybės taikymo kontekste COVID-19 pandemijos metu buvo išplėstas teisinis reguliavimas dėl tiesiogiai su pandemija susijusių veikų, už kurias taikoma administracinė atsakomybė. Pastebėta, kad, įvedus naują teisinį reguliavimą, ne tik atsakomybėn traukiami asmenys tyčia ar dėl neatsargumo darė nusižengimus, bet ir pareigūnai neteisingai kvalifikuodavo atskiras asmenų veikas. [...]

This deliverable presents the research of key challenges related to a subset of the aspects identified in the previous report. The issues are first of all related to the application of GDPR. They also cover the concept of Responsible Cybersecurity Research and Innovation, contents and limitations of Security and Public Order criteria under EU Investment Framework Regulation, and legal regulation of disinformation.

The European Convention on Human Rights, the regional international treaty adopted in 1950, requires that any restriction, limitation, or interference with the rights and freedoms guaranteed in the Convention should be ‘prescribed by law’, ‘in accordance with the law’ or ‘provided by law’. In the case-law of the European Court of Human Rights, the assessment of ‘legality’ requires that the impugned measure have a legal basis in national law, and refers to the quality of law. At the outset of the COVID-19 pandemic, numerous states worldwide rolled out a patchwork of different provisions limiting (restricting) the implementation of human rights and fundamental freedoms. Understandably, the immediacy of the emergency required a quick and efficient reaction from states; therefore, some situationally appropriate, however aggressive, restrictions on the exercise of human rights were imposed without a proper legal basis in national law. The article deals with the concept of the legality of limitations (restrictions) on the implementation of human rights and fundamental freedoms in a public health emergency, and in particular, the question of whether Article 15 of the Convention includes the possibility to deviate from the “classical” legality standard. The ‘derogation clause’ enshrined in Article 15 and the ‘restrictive clause’ established in, e.g., the second paragraphs of Articles 8–11, have an essential value in assessing the ‘legality’ of interference in the exercise of the Convention rights and freedoms during the COVID-19 pandemic, especially in cases where States Parties to the Convention had not used the possibility to derogate from the Convention obligations under Article 15. Relying on the case-law of the ECtHR in respect of the legality of interference in the exercise of human rights, the authors argue that legality in a state of emergency should follow the same logic as in the absence of such a state. This is reflected in the constitutional case-law, although the national dimension of the legality requirement varies depending on different constitutional arrangements in the countries.

Straipsnyje nagrinėjamas perskridimo laisvės turinys pagal dvi tarptautines sutartis - 1982 m. Tarptautinę jūrų teisės konvenciją ir 1944 m. Tarptautinę civilinės aviacijos konvenciją. Tyrimas atskleidžia perskridimo laisvės ypatumus virš atskirų jūros erdvių: teritorinės jūros, atvirosios jūros, išskirtinės ekonominės zonos, salyno vandenų bei tarptautinių sąsiaurių. Nepaisant skirtingo reguliavimo objekto, skrydžius virš jūros erdvių reguliuoja abi minėtos Konvencijos, todėl straipsnyje taip pat analizuojamas Tarptautinės jūrų teisės ir Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijų santykis ir nagrinėjama, kaip gali būti sprendžiamas šių tarptautinių sutarčių kolizijos klausimas.

Regulation 261/2004 is a directly applicable EU legal act establishing common rules on compensation and assistance to passengers in the event of denied boarding, flight cancellations, or long delays of flights. The ‘extraordinary circumstances defence' is expressly provided by Regulation 261/2004, in favour of air carriers to justify the refusal to pay compensation to passengers. However, the concept of extraordinary circumstances is far from being clear, and continuously raises questions of interpretation. Covid-19, as an extraordinary circumstance, brings previous discussions on the weaknesses of Regulation 261/2004 back to light, particularly regarding the extent of air passengers’ rights embedded in Regulation 261/2004. Accordingly, this research aims to discuss whether the Regulation ensures the proper balance between the interests of passengers and air carriers in emergencies like Covid-19. Possible developments of existing regulation, allowing for the striking of a better balance between the interests of the aviation industry and consumer rights in situations like Covid-19, and thus ensuring the sustainability of the aviation market, are discussed. The discussion focuses on the regulation surrounding vouchers as an alternative method of reimbursement in case of the cancellation of a flight, and the extent of the right to offer assistance and care to passengers awaiting another flight.

Įkalintų nuteistų asmenų ryšių palaikymas su artimaisiais tapo didžiuliu iššūkiu, kai, paskelbus ekstremaliąją padėtį, o vėliau ir karantiną, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu tiek ilgalaikiai, tiek trumpalaikiai įkalintųjų pasimatymai Lietuvoje buvo uždrausti. Tik atšaukus karantiną teisės aktuose atsirado alternatyvos ilgalaikių pasimatymų įkalinimo įstaigose draudimui. Straipsnyje vertinama, ar toks valstybės reguliavimas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į privatų ir šeimos gyvenimą standartą.

Mokslo straipsnių rinkinys „XXI amžiaus iššūkiai tarptautinei teisei. Liber Amicorum Sauliui Katuokai“ dedikuojamas Mykolo Romerio universiteto profesoriui dr. Sauliui Katuokai. Knygoje siekiama atskleisti daugelio šiandien aktualių tarptautinės teisės klausimų problematiką, pateikti jų analizę, įvertinti kylančius iššūkius, siūlyti sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pabėgėlių teisės, oro teisė, Europos Sąjungos muitų reguliavimas ir jurisdikcijos nustatymas darbo santykiuose analizuojamas siejant visa tai su jūrų teise. Skaitytojams pristatomos ir klasikinės tarptautinės teisės temos, kurioms XXI a. realijos taip pat daro svarią įtaką: tarptautinės teisės santykis su nacionaline ir Europos Sąjungos teise, juridinių asmenų statuso tarptautinio teisinio subjektiškumo problematika. Diplomatinė teisė nagrinėjama šiuolaikinių informacinių technologijų panaudojimo kontekste, dėmesys skiriamas ir išlygų iš tarptautinių sutarčių problematikai. Bendrieji žmogaus teisių aspektai pristatomi per bene naujausio ir kartu jau plačiai taikomo žmogaus teisių apsaugos dokumento – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos – ypatumus. Įtraukti ir aktualūs privatinės teisės klausimai, susiję su užsienio teismų sprendimų pripažinimu Lietuvos teismų praktikoje, bei kultūros objektų grąžinimo problematika tarptautinėje teisėje. Knygos straipsnių autoriai – profesoriaus kolegos ir mokiniai, nagrinėjantys įvairias tarptautinės teisės sritis, kurios atspindi gausų mokslininko tyrimų spektrą. Knygoje taip pat rasite interviu su profesoriumi, jo kolegų mintis ir pastebėjimus bei svarbiausių publikacijų sąrašą.