Justickaja, Svetlana

Šio magistrinio darbo tema „Psichologinio smurto artimoje aplinkoje įrodinėjimo problemos“. Psichologinis smurtas yra viena rečiausiai atpažįstamų smurto formų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kadangi psichologinis smurtas įvyksta artimoje aplinkoje, jo įrodymas gali būti grindžiamas pagrinde tik subjektyviais duomenimis - nukentėjusiojo parodymais. Dėl šios priežasties, susiduriama su sunkumais įrodinėjant psichologinį smurtą artimoje aplinkoje. Atsižvelgiant į tai, jog šios problemos analizė yra aktuali, tačiau nepakankamai išnagrinėta, išryškėja poreikis identifikuoti psichologinio smurto artimoje aplinkoje įrodinėjimo problemas. Baigiamojo darbo objektas yra psichologinio smurto artimoje aplinkoje įrodinėjimo problemos. Atsižvelgiant į šią temą išsikeltas tikslas - atskleisti psichologinio smurto artimoje aplinkoje įrodinėjimo problemas. Minėtam tikslui pasiekti darbe nusistatyti keturi uždaviniai: atskleisti psichologinio smurto artimoje aplinkoje sampratą, pasireikšimo formas bei pasekmes; apžvelgti psichologinio smurto artimoje aplinkoje atvejų statistinius duomenis; nustatyti psichologinį smurtą artimoje aplinkoje reglamentuojančius teisės aktus bei atskleisti kvalifikavimo ypatumus; išanalizuoti psichologinio smurto artimoje aplinkoje įrodinėjimo probleminius aspektus teismų praktikoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad nukentėjusiojo parodymai, vertinant grasinimų faktą, turinį ir realumą, nėra lemiami, o nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Tais atvejais, kai tarp proceso šalių vyksta skyrybų procesas, teismas yra linkęs nukentėjusio asmens parodymus vertinti, kaip siekį apkalbėti kaltinamąjį, todėl tokie parodymai neretai pripažįstami, kaip netinkama įrodinėjimo priemonė, o grasinimai laikomi neatitinkantys realumo elemento. Teisinėje sistemoje vis dar neatpažįstamas nukentėjusiojo emocinis prisirišimas prie smurtautojo arba finansinis priklausymas nuo jo. Todėl tokiais atvejais, kai psichologinį smurtą patiriantis asmuo ir toliau gyvena su smurtautoju, pasak teismo, įrodo, jog nukentėjusysis iš tiesų nejaučia realios grėsmės, o jo parodymai neįgauna įrodomosios reikšmės. Bylose, dėl psichologinio smurto prieš vaikus, pastebimas skirtingas mažamečių nukentėjusiųjų parodymų vertinimas. Pirmasis darbo skyrius skirtas psichologinio smurto artimoje aplinkoje sampratai, antrajame skyriuje pateikiami Lietuvos ir užsienio valstybių psichologinio smurto artimoje aplinkoje statistiniai duomenys, trečioje darbo dalyje atskleidžiami psichologinį smurtą reglamentuojantys teisės aktai bei kvalifikavimo ypatumai, o ketvirtas skyrius skirtas empiriniam tyrimui – bylų analizei. Tyrimui atlikti pasitelkti kokybiniai ir kiekybiniai duomenų analizės būdai.

Smurtas artimoje aplinkoje prieš moteris yra labai paplitęs reiškinys, kuris lengvai perauga į sisteminį smurtą. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2019 m. dėl smurto artimoje aplinkoje buvo užregistruotas 7691 nusikaltimas, tai sudarė 16,2 proc. visų užregistruotų nusikaltimų. Po 2011 m. Lietuvoje įsiteisėjusio Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, registruojamų nusikaltimų dėl smurto artimoje aplinkoje skaičius ženkliai išaugo, kadangi ikiteisminiai tyrimai pradedami nustačius smurto artimoje aplinkoje faktą, o ne sulaukus nukentėjusio asmens skundo. Sisteminis smurtas yra pasikartojantis elgesys, kuomet siekiama kurti ir palaikyti dominavimu grįstus santykius, partnerio atžvilgiu naudojamos įvairios galios ir kontrolės strategijos, aukos atžvilgiu naudojamas įvairios smurto formos. Dažnu atveju, pirmiausia, moteris patiria psichologinį ir/ar ekonominį smurtą, o tuomet, kai nori ištrūkti iš tokių santykių, partneris pradeda naudoti fizinį ir/ar seksualinį smurtą, siekiant išlaikyti dominavimą santykiuose ir įbauginti auką. Kadangi fizinis smurtas traktuojamas kaip ilgą laiką trunkančių kitų smurto formų naudojimo pasekmė, galima daryti prielaidą, kad moteris, kuri patiria fizinį smurtą, patiria ir sisteminį smurtą. Dėl šios priežasties 2011 m. įsiteisėjusio Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo normos padidina galimybę atpažinti, tai, kad moteris patiria sisteminį smurtą.

Magistro baigiamojo darbo tikslas – išanalizuoti piliečių pasitikėjimo policija pokyčius Lietuvoje, jį lemiančius veiksnius bei nustatyti pasitikėjimo policija didinimo galimybes. Darbo teorinėje dalyje atskleidţiama pasitikėjimo policija samprata, aptariami pasitikėjimo matavimo metodologiniai aspektai. Kartu pateikiama ir statistinių duomenų apie pasitikėjimą Lietuvos policiją per 2008 - 2019 m. analizė, parodoma, kokie pokyčiai įvyko per atitinkamą laikotarpį. Šiame darbe daug dėmesio buvo skirta pasitikėjimą įtakojančių veiksnių analizei. Remiantis Lietuvoje atliktais sociologiniais tyrimais buvo išskiriami veiksniai didinantys pasitikėjimą policija, tiek teigiamai, tiek neigiamai veikiantys pasitikėjimą policija. Baigiamojo darbo tiriamojoje dalyje pristatomi atlikto empirinio tyrimo, kurio siekta įvertinti visuomenės pasitikėjimo reikšmę policijos pareigūnų praktinėje veikloje bei policijos pareigūnų poţiūrį į tai, kas lemia visuomenės pasitikėjimą. Gauta išvada, jog praktiniame pareigūnų darbe visuomenės pasitikėjimas svarbus tuo, jog suteikia norą tobulėti bei suvokimą, jog darbas yra atliekamas teisingai.

Magistro baigiamajame darbe ,,Prevencinis darbas su rizikos grupės vaikais: priemonės ir jų efektyvumas“ siekiama išanalizuoti vykdomą prevencinį darbą su rizikos grupės vaikais Lietuvoje, atskleisti svarbiausias prevencijos programų rengimo problemas bei pasiūlyti jų sprendimo būdus. Tuo tikslu buvo atskleista rizikos grupės vaikų samprata bei rizikos grupės vaikų elgesį įtakojantys veiksniai, statistiniai duomenys, pateikiamos pagrindines prevencinio darbo efektyvumo vertinimo charakteristikos. Darbe siekiama ne tik konstatuoti rizikos grupės vaikų padėtį, bet ir įvertinti teisės aktus, vykdomas programas bei ištirti jų veiksmingumo vertinimo rezultatus. Prieinama išvados, kad dėmesys rizikos grupės vaikams ir jiems nukreiptai prevencijai silpsta. Prevencinis darbas mažai orientuotas į rizikos grupės vaikus, jų individualius interesus, poreikius, priemonės kuriamos ir įgyvendinamos nesiremiant mokslininkų atliktais tyrimų rezultatais bei metodiniais nurodymais, o jas įgyvendinus nėra atliekamos veiksmingumo bei efektyvumo analizės, padėsiančios prevencinio darbo tobulinimui.

Automobilių vagystės yra viena iš nusikalstamumo sudėtinių dalių, sukeliančių didelę turtinę, moralinę bei socialinę žalą valstybei ir jos piliečiams, pažeidžianti žmonių teisingumo ir saugumo jausmą. Kompleksinės automobilių vagysčių kontrolės ir prevencijos programa veikė iki 2007 metų, tačiau po dokumento galiojimo ir sėkmingai sumažinto autotransporto vagysčių skaičiaus, nutarta neatnaujinti šios programos, neskiriant automobilių vagysčių prevencijai taip būtino dėmesio. Nors nuo 2010 metų automobilių vagysčių skaičius šalyje tik mažėjo, atskiruose šalies miestuose ši problema yra pakankamai didelė bei sietina su organizuoto nusikalstamumo grupuotėmis. Todėl būtina nustatyti, ar esama automobilių vagysčių prevencijos sistema šalyje yra pakankama šiai nusikalstamai veikai pažaboti?