Mogenytė, Vilija

Lithuania underwent a substantial corporate restructuring regime overhaul in 2019 and 2021. This article examined the transformative changes brought by these reforms on the insolvency legal framework in Lithuania, draws comparison with reforms in other countries and evaluates their overall impact on the sound business framework in Lithuania. It concludes that Lithuania has adopted a strategic approach centered on the punctual and technical transposition of the rules outlined in the Preventive Restructuring Directive into the existent insolvency framework. It has chosen not to create any new separate procedure specifically tailored to pre-insolvency situations.

Little has been achieved at the EU level and internationally to harmonise the various approaches taken by national laws regarding the nature and extent of directors’ obligations in the vicinity of insolvency. The first steps towards harmonisation can be seen in the Restructuring Directive, which aims to provide initial guidance on the duties of directors where there is a likelihood of insolvency. Lithuania is one of the countries which has most recently implemented a comprehensive insolvency reform, trying to better conform to the modern realities of business and promote the corporate rescue paradigm through the national legal regime. The new Law on Insolvency of Legal Persons introduced a range of changes that directly and indirectly impact the director’s civil liability approach. The aim of this paper is to provide comprehensive insights from a comparative perspective on the Lithuanian approach to the regime of a director’s civil liability in the vicinity of insolvency through an analysis of the conditions and sources of such liability in the context of the new legal regime of insolvency. The paper discusses the general features and doctrine of the legal regime regarding a director’s civil liability in Lithuania. Secondly, it sets out the types of insolvency-related duties of directors, analyses the current state of harmonisation at the EU level in that regard, and then discusses the Lithuanian approach. Finally, it determines the main factors influencing the future of the legal regime of a director’s liability, including the reactions of the legislators to the COVID-19 outbreak.

Straipsnyje analizuojami 2021 m. liepos 15 d. įsigalioję esminiai juridinių asmenų nemokumo teisinio reguliavimo pakeitimai, priimti įgyvendinant Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos 2019/1023 nuostatas. Išsamiai pristatomi esminiai pokyčiai, susiję su pareiga verslui pasinaudoti prevencinio restruktūrizavimo mechanizmais ir restruktūrizavimo prieinamumo bei patrauklumo didinimu. Daroma išvada, kad aptarti teisinio reglamentavimo pakeitimai sudaro svarias prielaidas pagerinti restruktūrizavimo sąlygas ir paskatinti verslą plačiau ir intensyviau naudotis šiuo teisiniu instrumentu, tačiau šiame nemokumo valdymo reformų įgyvendinimo etape svarbi tikslinga ir efektyvi komunikacija apie restruktūrizavimo teisines galimybes informuojant verslą.

Daug Europos valstybių, reaguodamos į COVID-19 pandemijos sukeltą sveikatos krizę, nustatė griežtus apribojimus ar net visišką priverstinį veiklos stabdymą tam tikrų sektorių verslui. Be to, įvairių valstybių įstatymų leidėjai skubiai ėmėsi veiksmų, kad pritaikytų nemokumo teisės reguliavimą pakitusiai situacijai, dažniausiu sprendimu pasirinkdami vadovų pareigos ir kreditorių teisės kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo suspendavimą. Lietuvoje, praėjus daugiau nei mėnesiui nuo pirmojo karantino režimo šalyje paskelbimo (2020 m. kovo 16 d.), 2020 m. balandžio 21 d. taip pat buvo priimtas Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas. Juo buvo įtvirtinta trijų tipų apsauga: vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo suspendavimas; kreditorių teisės kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo apribojimas; restruktūrizavimo bylos nutraukimo ribojimas. Dėl nevienareikšmių šio įstatymo formuluočių kyla klausimų dėl įstatyme nustatytos apsaugos galiojimo (taikymo) per antrąjį karantiną, įvestą nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Straipsnyje įvertinamas šio įstatymo poveikis Lietuvos nemokumo teisei ir galiojimo laiko atžvilgiu problematika.

Esminis šio straipsnio tikslas – pristatyti atlyginimo skyrimo bankroto administratoriui dekompoziciją, identifikuoti struktūrinius atlyginimo skyrimo elementus, įvardinant galiojantį šių klausimų teisinį reglamentavimą Lietuvoje ir palyginant jį su pasirinktų Europos valstybių – Latvijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos atitinkamomis įstatyminio reglamentavimo nuostatomis. Teisinio šio klausimo reguliavimo modifikavimas (Lietuvoje šiuo metu vykdomi nemokumo administravimo srities sisteminiai pokyčiai) traktuojamas metavaldymo kontekste. Metavaldymo įtaka stebima pastarojo laikotarpio bankroto administravimo procesų modernizavimo kryptyse: teisinio reguliavimo pakeitimais didinamas valstybės koordinavimo ir procesų valdymo vaidmuo, deklaruojamas siekis modernizavimo reformomis išgyvendinti korupciją ir kitas viešojo intereso prasme žalingas praktikas, bankroto administravimo procesų valdyme stebima tinklaveika, atsiskleidžia kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų būtinybė. Lyginamoji atlyginimo skyrimo bankroto administratoriui dekompozicijos analizė atskleidžia esmines šio klausimo reglamentavimo Lietuvoje praktiką ir galimas pokyčių kryptis. Administratorius parenkamas atsitiktiniu būdu, naudojant kompiuterinę sistemą ir skiriamas neskundžiama teismo nutartimi; administratoriaus atlyginimą tvirtina kreditoriai, jų sprendimas gali būti skundžiamas teismui, kuris pagal Vyriausybės patvirtintus rekomenduojamus atlyginimo dydžius neskundžiama nutartimi nustato atlyginimo sumą; iki šiol nėra efektyviai veikiančio bankroto administratoriaus atlyginimo finansavimo mechanizmo mažaturčių ir beturčių įmonių bankroto atveju, didžiausia rizika ir finansinė našta tenka pačiam bankroto administratoriui. Spręstina, kad bankroto administratoriaus atlyginimo skyrimo reglamentavimas Lietuvoje negali būti traktuojamas kaip teisiškai nuoseklus. Įstatymo nuostatos, jas palyginus su tapačiu reguliavimu Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje, Lietuvoje vertintinos kaip labiausiai nepalankios bankroto administratoriams. Siekiant suinteresuotas bankroto proceso šalis ir pačią visuomenę tenkinančių rezultatų nemokumo valdymo srityje, reikalinga stiprinti tinklaveikos raišką sprendimų priėmime ir realizavime, būtinos viešosios konsultacijos, glaudus bendradarbiavimas su visomis interesų grupėmis, taip pat atskirų planuojamų sprendimų, viešojo administravimo veiksmų vertinimas viešojo intereso ir viešosios vertės kūrimo aspektais.

Šio straipsnio tikslas - analizuojant bankroto administravimo profesinę veiklą naujojo viešojo valdymo kontekste, atskleisti aktualią atlyginimo skyrimo bankroto administratoriui reglamentavimo Lietuvoje praktinę problematiką bei aptarti bankroto administratoriaus galimos profesinės demotyvacijos dekompoziciją ir tikėtinas demotyvacijos pasekmes. Esminiai naujojo viešojo valdymo paradigmos raiškos bruožai - tarpsektorinė tinklaveika, aukštos kvalifikacijos žmogiškųjų išteklių poreikis, efektyvus veikimas nuolatinių pokyčių aplinkoje, privaloma orientacija į efektyvumą ir viešąjį interesą atsikartoja ir yra identifikuojami specifiniame bankroto administratoriaus profesiniame veikime, jo atsakomybėse. Metavaldymo charakteristikų realizavimas, vadovavimasis jų nuostatomis bankroto administratoriaus profesiniame veikime pakelia administratoriaus įprastinį veikimą į aukštesnį lygį, o efektyvus bankroto procesas lygiagrečiai prisideda prie naujojo viešojo valdymo strateginių tikslų įgyvendinimo. Efektyviai bankroto procedūrai reikšminga šiame straipsnyje analizuojama esminio bankroto proceso subjekto – bankroto administratoriaus motyvacija ir atitinkamai demotyvacija veikti. Šiuo metu galiojantis su atlyginimo skyrimu bankroto administratoriui susijęs teisinis reglamentavimas Lietuvoje iš esmės negali būti laikomas teisiškai nuosekliu, jis neužtikrina bankroto administratoriaus teisėtų lūkesčių dėl atlygio, todėl gali būti traktuojamas kaip profesinės demotyvacijos pagrindas. Egzistuoja sąsajos tarp teisingo atlyginimo administratoriui ir efektyvaus bankroto proceso: neišsprendus tinkamo apmokėjimo už administratoriaus darbą klausimo neadekvatu tikėtis motyvuoto nemokumo profesionalo, proceso veiksmuose siekiančio geriausių pastangų. Tikslinga atlyginimo probleminių klausimų sprendimą fiksuoti kaip prioritetinę kategoriją nemokumo procesų valdymo problematikos lauke: teisingas apmokėjimas administratoriui laikytinas būtina prielaida sprendžiant kitus su bankroto valdymu ir efektyvumo didinimu susijusius klausimus, tokius kaip korupcijos mažinimas, platesnis viešojo intereso atstovavimas, kreditorių reikalavimo tenkinimas didesne apimtimi ir kt.