Dumbliauskas, Vytautas

Darbo aktualumas ir tiriamoji problema. Pacientų teisių apsauga yra viena pamatinių šiuolaikinės sveikatos teisės sričių, nes ji tiesiogiai susijusi su asmens sveikata, gyvybe ir orumu. Viena svarbiausių paciento teisių gynimo priemonių yra teisė reikalauti žalos atlyginimo tais atvejais, kai teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientui padaroma žala. Temos aktualumą ypač sustiprina tai, kad nuo 2020 m. Lietuvoje pradėtas taikyti „žalos be kaltės“ modelis, iš esmės pakeitęs ankstesnę įrodinėtąja kalte grįstą sistemą. Tačiau, nepaisant naujojo teisinio reguliavimo siekio užtikrinti greitesnį ir pacientui prieinamesnį procesą, praktikoje kyla neaiškumų dėl medicininių aplinkybių vertinimo, ekspertinių išvadų reikšmės bei sprendimų pagrįstumo. Trūksta kompleksinių tyrimų, analizuojančių realų Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimų priėmimo procesą bei praktines problemas, su kuriomis susiduria proceso dalyviai. Tyrimo tikslas – išanalizuoti pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo procesą Lietuvoje. Tikslui pasiekti buvo suformuoti šie uždaviniai: 1. Apžvelgti pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo teorinius pagrindus: principus, sampratą ir civilinės atsakomybės ypatumus. 2. Išanalizuoti pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo modelį ir jo raidą Lietuvoje. 3. Išnagrinėti pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo proceso Lietuvoje organizavimą. 4. Ištirti, kaip praktikoje vertinamas pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo procesas Lietuvoje, ir identifikuoti kylančias problemas. Tyrimo metodologija. Magistriniame darbe taikomas kokybinis tyrimas, pagrįstas pusiau struktūruoto ekspertinio interviu metodu. Tyrimo dalyviais pasirinkti asmenys, tiesiogiai dalyvaujantys žalos nustatymo procese: Komisijos nariai, gydytojai ir teisininkai (iš viso 8 informantai). Surinkti duomenys analizuoti taikant teminę turinio (content) analizę, išskiriant esmines kategorijas, susijusias su sistemos vertinimu, teisinio reguliavimo spragomis bei poveikiu medicinos praktikai. Tyrimo rezultatai. Teorinė analizė atskleidė, kad „žalos be kaltės“ modelis yra orientuotas į paciento saugumą ir klaidų prevenciją, tačiau jo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo institucinio pasitikėjimo kultūros bei adekvačių sistemos išteklių. Empirinis tyrimas parodė, kad šiuo metu Lietuvoje modelis išgyvena natūralų adaptacijos etapą: nors procesinė našta pacientui pastebimai palengvėjo, o išmokamų kompensacijų suma 2024 m. viršijo 1,6 mln. eurų, praktikoje vis dar jaučiama civilinės atsakomybės logika pagrįsta vertinimo inercija. Ekspertai, vertindami atvejus, vis dar prioritetą teikia „neteisėtumo“ paieškoms, o procedūrinis svoris persikėlė į sudėtingą medicininį- ekspertinį vertinimą, kuriame trūksta vieningos „neišvengiamos žalos“ kriterijų interpretacijos. Tyrimas taip pat išryškino poveikį medikų bendruomenei – išliekantis poreikis didinti procedūrinį saugumą pasireiškia gynybinės medicinos apraiškomis, kai gydytojai, bijodami poveikio licencijai, pildo itin detalią, apsidraudžiamąją dokumentaciją. Be to, identifikuotas kritinis klaidų prevencijos ir grįžtamojo ryšio vakuumas: nustatyta žala dažniausiai negrįžta į gydymo įstaigas kaip mokomoji medžiaga, todėl sistema labiau veikia kaip kompensacinis aparatas, o ne kokybės gerinimo įrankis. Pastebimas ir šalių interesų disbalansas, kurį stiprina Valstybinės ligonių kasos (VLK) praktika ginčyti Komisijos sprendimus teismuose, paliekant pacientą be reikiamos teisinės paramos sudėtingame biurokratiniame mechanizme. Pagrindinės išvados ir siūlymai. Darbe daroma išvada, kad Lietuvos modelis sėkmingai atlieka pirminę kompensavimo funkciją ir turi didelį potencialą ateityje tapti visaverčiu saugumą didinančiu įrankiu. Siekiant didinti sistemos efektyvumą, pateikiamos rekomendacijos dėl kompensacijų (balų vertės) indeksavimo, privalomo klaidų analizės bei grįžtamojo ryšio mechanizmo integravimo gydymo įstaigose bei teisinio atstovavimo išlaidų kompensavimo pacientams, siekiant nuosekliai priartėti prie aukščiausių pacientų saugumo standartų.

Magistro baigiamajame darbe analizuojamas mokyklos vadovo vaidmuo įgyvendinant švietimo politikos pokyčius mokyklos lygmeniu. Darbe nagrinėjama švietimo politikos samprata, mokyklos vadovo vaidmens teoriniai aspektai, vadovavimo, lyderystės ir pokyčių valdymo sąsajos ugdymo įstaigoje. Taip pat aptariamos Lietuvos švietimo politikos kaitos tendencijos ir mokyklos vadovo veiklos bei kompetencijų transformacija. Empirinėje dalyje, remiantis pusiau struktūruotų interviu su mokyklų vadovais duomenimis, atskleidžiama, kaip vadovai suvokia švietimo politikos pokyčius, kaip apibrėžia savo vaidmenį jų įgyvendinimo procese, kokius veikimo būdus taiko ir su kokiais iššūkiais susiduria. Tyrimo rezultatai parodė, kad mokyklos vadovas yra reikšminga jungiamoji grandis tarp nacionalinių švietimo politikos sprendimų ir jų praktinio įgyvendinimo mokykloje.

Dinamiškas švietimo skaitmenizavimas Lietuvoje išryškina būtinybę užtikrinti, kad skaitmeninių technologijų naudojimas mokymo procese neturėtų neigiamo poveikio mokinių fizinei ir emocinei sveikatai. Sveikatą stiprinanti skaitmeninė aplinka priklauso nuo mokytojų skaitmeninių kompetencijų, infrastruktūros kokybės ir nuoseklaus saugių technologijų politikos įgyvendinimo. Probleminis klausimas: Kaip intensyvios skaitmenizacijos sąlygomis Vilniaus pradinėse mokyklose užtikrinama mokinių sveikatai palanki skaitmeninė aplinka? Tyrimo objektas: sveikatą stiprinanti skaitmeninė aplinka Vilniaus pradinėse mokyklose. Tyrimo tikslas: ištirti, kaip Vilniaus pradinės mokyklos kuria skaitmeninę aplinką ir įvertinti jos santykį su mokinių fizine ir emocine sveikata. Tyrimo uždaviniai: 1. Remdamiesi literatūra šia tema, apibrėžkite švietimo skaitmeninimo sąvoką, pirminio ugdymo kontekstą ir sveikatai palankios skaitmeninės aplinkos kūrimo principus. 2. Išanalizuoti teisės aktus, reglamentuojančius skaitmeninių technologijų naudojimą pradinėse mokyklose. 3. Ištirti ir įvertinti, kaip Vilniaus pradinės mokyklos iš tikrųjų sukuria mokinių sveikatai palankią skaitmeninę aplinką. 4. Statistiškai patikrinti mokytojų skaitmeninių kompetencijų, infrastruktūros kokybės ir saugių technologijų praktikos ryšius ir jų poveikį mokinių sveikatos elgsenai. Tyrime buvo naudojami teoriniai ir empiriniai metodai. Teoriniu lygmeniu buvo analizuojami nacionaliniai ir tarptautiniai dokumentai bei mokslinė literatūra apie švietimo skaitmenizavimą ir mokinių skaitmeninį saugumą. Empirinėje dalyje atliktas kiekybinis tyrimas – 203 Vilniaus mokyklų 1–4 klasių mokytojų apklausa. Statistiniai duomenys buvo sudaryti naudojant IBM SPSS Statistics 29.0.2.0 ir MS Excel. Rezultatai pateikiami lentelėse, diagramose ir koreliacijos analizėse. Tyrimo rezultatai parodė, kad mokytojų skaitmeninės kompetencijos yra gana aukštos, o jų veikla glaudžiai susijusi su mokinių žinių ir elgesio lygiu saugaus technologijų naudojimo srityje (p. < 0,001). Mokyklų infrastruktūra daugumoje Vilniaus mokyklų pakankama, tačiau jos naudojimas nėra visiškai sistemingas. Tyrimas taip pat atskleidė, kad skaitmeninės saugos politikos įgyvendinimas mokyklose yra fragmentiškas, o tai reiškia, kad praktiniai mokytojų veiksmai ne visuomet atspindi teisės aktuose nustatytus saugaus naudojimo reikalavimus. Darbo struktūrą sudaro įvadas, trys teoriniai skyriai, empirinė dalis, rezultatų analizė, diskusija, išvados, rekomendacijos, bibliografija ir priedai.

Viena iš sveikatos priežiūros paslaugų kokybės demencijų yra jų prieinamumas. Šiame darbe pateikiami duomenys apie pirminės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą Trakų rajono VšĮ Trakų PSPC. Darbo tikslas. Įvertinti pacientų nuomonę apie pirminės sveikatos priežiūros komunikacinį, organizacinį ir ekonominį prieinamumą. Tyrimas atliktas 2025 03 03 – 2025 04 07 laikotarpiu Trakų rajono savivaldybės VšĮ Trakų PSPC. Tyrimui atlikti buvo parengta apklausos anketa, ją sudarė bendrieji (socialiniai, demografiniai) klausimai bei klausimai, kuriais buvo vertinama pacientų nuomonė pirminių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo aspektais. Tyrime dalyvavo 405 suaugę VšĮ Trakų PSPC pacientai. Anketa buvo įteikiama kas ketvirtam į įstaigą besikreipiančiam pacientui. Tyrimo rezultatai. Remiantis tyrimo duomenimis, nustatyta, kad vidutiniškai yra 3,7 apsilankymai pas šeimos gydytoją per metus. Dauguma pacientų palankiai vertina pirminės sveikatos priežiūros komunikacinį prieinamumą ir nurodė, kad jiems patogu sveikatos priežiūros centrą. Mažų miestelių ar kaimo gyventojai dažniau patyrė sunkumus pasiekti PSPC. Nustatyta, kad du trečdaliai respondentų vizitui pas šeimos gydytoją dažniausiai registruojasi telefonu, ketvirtadalis internetu ir tik 15 proc. gyvai registratūroje. Internetu dažniausiai registravosi jauno amžiaus pacientai, gyvai registratūroje daugiausiai registravosi vyresnio amžiaus tiriamieji, pusė senyvo amžiaus pacientų registravosi telefonu, kita pusė – gyvai registratūroje. Didžiąją daugumą (91 proc.) sveikatos priežiūros įstaigos lankytojų Trakų PSPC darbo laikas tenkina. Du trečdaliai (65 proc.) tiriamųjų turi galimybė pasirinkti patogiausią vizito pas šeimos gydytoją laiką, tuo tarpu 12 proc. respondentų, šis poreikis nėra patenkintas. Dauguma respondentų, ypač vyresnio amžiaus, registratūros darbą vertina palankiai. 90 proc. apklaustųjų nurodė, kad registratūroje tenka laukti trumpai (iki 10 min) ir daugumos nuomone toks laukimas yra neišvengiamas. Tik 10 proc. respondentų buvo nepatenkinti per ilgu laukimu dėl prasto registratūros darbo organizavimo. 85 proc. respondentų informacija registratūroje yra suteikiama visada arba dažnai ir 93 proc. tiriamųjų jiems suteikiamos informacijos pakanka arba iš dalies pakanka. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Trakų PSPC pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugos per 7 kalendorines dienas yra suteikiamos 89 proc. pacientų. Nustatytas vidutinis vizito pas šeimos gydytoją laukimo laikas - 4 dienos. Aukštesnio išsilavinimo pacientai statistiškai patikimai dažniau nurodydavo ilgesnį vizito laukimo laiką, nei žemesnio išsilavinimo respondentai. Apklaustųjų nuomone pagrindinės vizito pas šeimos gydytoją laukimo priežastis: per mažas šeimos gydytojų ir per didelis užsiregistravusių pacientų skaičius. Tyrimo metu nustatyta kad didžioji dalis (86 proc.) apklaustųjų už gydytojo durų laukia ne ilgiau kaip 15 min; vidutinis laukimo už gydytojo durų laikas yra 10,75 min. Pagrindinė priežastis, dėl ko respondentų manymu už gydytojo durų susidaro eilė yra tai, kad gydytojo laiką gaišina įvairūs papildomi darbas (ligos istorijos, tyrimų, siuntimų, spec. poreikių pildymas ir pan.). Šią priežastį nurodė 45 proc. apklaustųjų. Didžioji dalis apklaustųjų buvo patenkinti gydytojų bendravimu bei medicinos darbuotojų suteikiama informacija apie jų sveikatos būklę, tyrimų rezultatus ir ligos gydymą. Daugiau nei pusė Trakų PSPC respondentų nurodė, kad pastaruoju metu už sveikatos priežiūros paslaugas mokėti neteko; likusi dalis - 44 proc. pažymėjo, kad už paslaugas teko mokėti. Tik nedidelė dalis visų Trakų PSPC tyrimo dalyvių (9 proc.) patyrė finansinius sunkumus dėl mokėjimų už sveikatos priežiūros paslaugas, likusiam 91 proc. respondentų arba mokėti už paslaugas neteko arba mokėjimai nesukėlė finansinių nepatogumų. Bedarbiai ir pensininkai statistiškai patikimai dažniau nurodydavo, kad dėl papildomų mokėjimų patyrė piniginius sunkumus.

Magistro baigiamajame darbe ištirta esama pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros ir specializuotų ambulatorinių paslaugų prieinamumo – didelių eilių būklė bei jų valdymas Lietuvoje ir Aukštaitijos regione ir identifikuoti sprendimų būdai šiai problemai mažinti. Teorinėje dalyje išanalizuotos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, laukimo eilių, paslaugos sąvokos reikšmės, aptarti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą lemiantys veiksniai ir sveikatos sistemos dalyviai. Apžvelgta Baltijos regiono šalių bei Lietuvos laukimo eilių situacija. Palygintos laukimo eilių tendencijos Lietuvoje ir Aukštaitijos regione. Trečiojoje dalyje nagrinėjamos pateiktos informantų nuomonės apie laukimo eilių valdymą Aukštaitijos regiono sveikatos priežiūros įstaigose ir pateikti siūlymai problemai spręsti.

Sveikatos priežiūra mokiniams turi būti aukščiausio lygio valstybės prioritetas. Organizuoti tinkamą sveikatos priežiūrą mokiniams yra kiekvienos šalies politinė atsakomybė. Nuo nepriklausomybės atkūrimo sveikatos priežiūra ugdymo įstaigose buvo keičiama ir reformuojama nepertraukiamai, tačiau reformos nebuvo nuoseklios ir suderintos. Ankstesniame sveikatos priežiūros ugdymo įstaigose modelyje per mažai dėmesio buvo skiriama sveikatos stiprinimui ir ligų profilaktikai, o modeliui iš esmės pasikeitus, taip pat nuolat keičiant specialistų kvalifikacinius reikalavimus – nei vaikų sveikatos būklė, nei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ugdymo įstaigose negerėja. Yra būtina įvertinti esamą situaciją ir imtis reikiamų priemonių siekiant užtikrinti kokybiškas ir prieinamas visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas ugdymo įstaigose. Darbo objektas: visuomenės sveikatos priežiūros ugdymo įstaigose raida. Tyrimo tikslas: ištirti sveikatos priežiūros ugdymo įstaigose raidą ir pokyčius Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo. Tyrimo uždaviniai: aptarti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ugdymo įstaigose svarbą ir sampratą, vaikų sveikatos ypatumus bei sveikatos priežiūros specialistų vaidmenį ugdymo įstaigose; išanalizuoti sveikatos priežiūros Lietuvos ugdymo įstaigose raidą; atlikti kokybinį tyrimą, kuriuo įvertinti sveikatos priežiūros ugdymo įstaigose pokyčius ir dabartinę situaciją. Darbo metodai: mokslinės, metodinės literatūros, teisės aktų ir kitų dokumentų analizė, kokybinis tyrimas – pusiau struktūruotas interviu. Gauti atsakymai susisteminti naudojant kokybinės turinio analizės metodą. Darbo struktūra: darbas sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje dalyje pateikiama sveikatos priežiūros ugdymo įstaigose samprata, svarba ir sveikatos priežiūros specialisto vaidmuo. Antrojoje dalyje analizuojama sveikatos priežiūros ugdymo įstaigose raida. Trečioje dalyje analizuojami kokybinio tyrimo duomenys. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados ir rekomendacijos. Išvados: visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos ugdymo įstaigose yra labai svarbios; pasikeitė buvusių seselių pavadinimas, kompetencijos ir atliekamo darbo funkcijos, jos labai išsiplėtė, medicininis vaidmuo ugdymo įstaigoje sumažėjo iki pirmosios pagalbos teikimo; kelis kartus keitėsi pavaldumas, o galutiniame etape buvo įsteigti visuomenės sveikatos biurai, kurių faktiniais darbuotojais šiuo metu yra visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, atliekantys funkcijas ugdymo įstaigose; keitėsi kvalifikaciniai reikalavimai, o dėl susiklosčiusio specialistų trūkumo, dar metams atidedamas aukštojo universitetinio išsilavinimo reikalavimas; pasikeitė darbo krūvio paskirstymas ir kt. Kokybinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad dėl sudėtingo darbo organizavimo modelio, specialistai patiria sunkumų, derinant pareigines funkcijas ir ugdymo įstaigų administracijos lūkesčius. Pirmosios pagalbos teikimas išlieka viena svarbiausių visuomenės sveikatos priežiūros specialisto funkcijų, ypač didesnį mokinių skaičių turinčiose ugdymo įstaigose. Naujai paruoštiems visuomenės sveikatos specialistams trūksta medicininių žinių, reikalingų pirmosios pagalbos teikimui. Specialistams trūksta pedagoginių kompetencijų. Didelis darbo krūvis, sudėtingas veiklos organizavimas, skirtingi darbdavio ir ugdymo įstaigos lūkesčiai, motyvacijos ir palaikymo stoka bei neadekvačiai maži atlyginimai lemia visuomenės sveikatos priežiūros specialistų ugdymo įstaigose trūkumą. Savivaldybėse trūkstant specialistų visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos daliai ugdymo įstaigų bendruomenių yra neprieinamos arba prieinamos tik iš dalies (mobiliųjų komandų dėka). Dėl teisės normų, sveikatos priežiūros specialistas nebūdamas ugdymo įstaigos darbuotoju negali atstovauti mokinių išvykų metu, lydėti juos į gydymo įstaigą su GMP. Tai sukelia nepatogų tiek specialistams, tiek ugdymo įstaigų administracijoms.

Šiame magistro darbe analizuojama autizmo gydymo politika Lietuvoje. Darbo aktualumą lemia sparčiai didėjantis autizmo spektro sutrikimų (ASS) paplitimas ir poreikis gerinti ne tik diagnostiką, bet ir socialinę integraciją turintiems ASS asmenims. Lietuvoje vis dar trūksta nuoseklios ir veiksmingos autizmo politikos – daugelis specialistų akcentuoja ankstyvosios diagnostikos programų stygių, ribotą integruotą ugdymą bei paslaugų prieinamumo problemas. Šio darbo tikslas– išanalizuoti autizmo gydymo politiką Lietuvoje ir pateikti siūlymus jos tobulinimui. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti autizmo spektro sutrikimo sampratą ir autizmo diagnostikos bei gydymo organizavimo apžvalgą. 2. Apibendrinti tarptautinę autizmo gydymo politiką ir gerąją praktiką. 3. Išnagrinėti Lietuvos strategijas ir programas, susijusias su autizmo spektro sutrikimų diagnostika, gydymu ir integracija. 4. Atlikti autizmo gydymo politikos Lietuvoje kokybinį tyrimą. Tyrimui naudoti metodai: literatūros analizė, kokybinis politikos formuotojų interviu ir gautų duomenų teminė analizė. Tyrimo rezultatai atskleidė esmines autizmo gydymo politikos spragas: paslaugų nepakankamumą, ypač ankstyvos intervencijos ir įtraukiojo švietimo srityse, bei pasikeitusį požiūrį į autizmą kaip ne progresuojantį sutrikimą. Respondentai pabrėžė, kad autizmas nėra liga, todėl „gydymo“ terminas netinka – svarbiau siekti socialinės paramos ir individualizuotos pagalbos. Darbe siūlomi politikos tobulinimo sprendimai, paremti užsienio praktika ir ekspertais, apima ankstyvosios paramos stiprinimą, visuomenės informuotumo didinimą, sistemingesnį įtrauktį švietime bei koordinuotą įvairių sektorių veiksmų planavimą. Struktūriškai darbas suskirstytas į 3 skyrius: pirmasis skyrius aptaria autizmo sutrikimo sampratą, paplitimą ir diagnostikos priemones, antrasis – autizmo gydymo metodų ir intervencijų raidą pasaulyje, trečiasis aptaria autizmo spektro sutrikimų gydymo strategijas Lietuvoje, pateikti tyrimo rezultatai (ekspertų interviu analizė) išvados ir konkretūs pasiūlymai. Darbe yra 69 puslapiai, 2 lentelės (tyrimo dalyvių charakteristikoms ir analizuotos kategorijos ir pakategorės) 86 literatūros šaltinių ir 2 priedai (interviu klausimynas ir darbo originalumo patvirtinimas).

Magistro baigiamajame darbe analizuojama vaikų sveikos mitybos politiką Vilniaus rajone. Aptariama vaiku sveikos mitybos ir vaikų sveikos mitybos politikos svarba, sąsajos su sveikata, sveikatos statistika, vystymo laikotarpiai ir vykdomi teisiniai reguliavimai ir problematiką. Daugiausiai dėmesio skiriama sveikatos situacijai Lietuvoje, sveikos vaikų mitybos politikos užsienyje pavyzdžiams, taip pat Lietuvos sveikos vaikų mitybos politikos analizei ir jos teisinių reglamentavimų pokyčiams. Magistro baigiamajame darbe nagrinėjami tesės aktai susiję su sveikos vaikų mitybos politiką. Siekiant išanalizuoti vaikų sveikos mitybos politiką Vilniaus rajone, atliktas kiekybinis tyrimas pasitelkiant anoniminę anketinę apklausą. Šiame tyrime nagrinėti sveikos vaikų mitybos formavimo ir įgyvendinimo aspektai. Tyrimo duomenis analizuoti pasitelkus „Microsoft Excel 2021“ ir „IBM SPSS statistics“ programomis. Naudojant šias programas, anketos duomenys buvo susisteminti ir apskaičiuoti. Gauti duomenys buvo apdoroti, o jų rezultatai išreikšti absoliučiais skaičiais ir procentais. Taip pat buvo sukurti paveikslai ir diagramos, kurios padėjo vizualiai pateikti gautus rezultatus.

Magistro baigiamajame darbe analizuojama slaugytojų profesinio rengimo ir veiklos valdymo politika Lietuvoje. Remiantis moksline literatūra, apibūdinamos pagrindinės sąvokos, susijusios su slaugytojo profesija, profesiniu rengimu, analizuojamas teisinis reglamentavimas nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų. Atliktas kokybinis tyrimas, kurio metu pusiau struktūrizuotu interviu gauti ekspertų vertinimai apie slaugytojų profesinį rengimą ir veiklos valdymą, siekiant nustatyti pagrindines priežastis, turinčias įtakos slaugytojų trūkumui.

Darbą sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje aptariama azartinių lošimų, priklausomybės, prevencijos, prevencijos politikos samprata, trumpai apžvelgiama azartinių lošimų situacija kai kuriose užsienio šalyse. Antroje dalyje apžvelgiama azartinių lošimų situacija Lietuvoje. Aptariamas lošėjų, verslo organizatorių ir priklausomybės nuo azartinių lošimų mastas. Trečioje dalyje apžvelgiama lošimų įstatymo raida, teisinis reglamentavimas, aptariamos pagrindinės įstatymo nuostatos, priklausomybės nuo lošimų prevencijos politikos srityje, nuotolinių lošimų teisinis reglamentavimas, Lošimų priežiūros tarnybos veikla, aptariami priklausomybės nuo azartinių lošimų prevencijos ir pagalbos būdai. Ketvirtoje dalyje aprašomas priklausomybės nuo azartinių lošimų prevencijos politikos kokybinis Lietuvoje tyrimas. Pateikiami gauti rezultatai, išvados ir rekomendacijos, naudotos literatūros sąrašas.