Nesmurtinio bendravimo intervencinės programos poveikis programos dalyvių socialinei elgsenai: sisteminės tyrimų analizės apžvalga

The Nonviolent Communication interventional program (NVC), of which a prototype developer is an american psychologist and mediator of conflicts M. Rosenberg (2005), has been applied to improve social behavior, interpersonal and social relationships, conflict resolution and prevention from violence. The aim of this work is to systematically analyze empirical studies, which have evaluated the impact of the NVC program on the social behavior of its participants. Computerized bibliographic databases EBSCOhost, Scopus, Sage, Taylor & Francis were used to search for scientific publications. Systematic analysis selection includes peer-reviewed articles on the impact of the NVC intervention program, published until 13th of July of 2018. In order to answer the questions of systemic analysis, the survey includes various types of research that meet three criteria: 1) the interventional NVC method was used in the studies, 2) the evaluation of the constructs was made before and after the intervention, 3) the results in the qualitative studies were followed by the results after the applied intervention. The main questions of systematic analysis are: 1) What social behavior constructs are explored when assessing the impact of the NVC interventional program? 2) Is the NVC interventional program an effective tool for changing the various social behavior constructs of the participants? In addition, the aim was to assess the limitations and opportunities of research on the effectiveness of the NVC interventional program. An overview of the research has shown that participants‘ abilities of empathy, expression of negative emotions, ability to cope with stress, awareness and relationship-enhancing communication in conflict situations has been investigated most often while using the NVC interventional program. Individual research identified individuals‘ participation in conflicts, risk of crime (of recidivists), marital satisfaction, and the ability to transfer nonviolent communication skills to personal life. The research methodology is differing, the authors refer to the main principles of the NVC program, but it is modeled depending on the circumstances (age of the participants, situation of life, circumstances of the research, etc.). In most cases (75%), significant, positive changes in the above constructs were identified, assessed at both individual and group levels. Summarizing the results of this systematic review it can be assumed that the NVC interventional program can be an effective tool for changing the patterns of social behavior of individuals and groups, as it enhances the communicative empathy, sensitivity to one’s and other needs and experiences, develops the ability to verbalise, empathetically deal with stress and conflicts. However, a small number of studies and methodological limitations encourage the continuation of research on the effectiveness of the NVC interventional program, taking into account the possible impact of the situational factors that may affect both the elements of the program and the characteristics of the participants on its effectiveness.

Nesmurtinio bendravimo (NVC) intervencinė programa, kurios prototipo kūrėjas amerikiečių psichologas ir konfliktų mediatorius M. B. Rosenbergas (2005), taikoma socialinės elgsenos, tarpasmeninių ir socialinių santykių tobulinimui, konfliktų sprendimui ir smurto prevencijai. Šio darbo tikslas - sistemiškai išanalizuoti empirinius tyrimus, kuriuose buvo vertintas NVC programos poveikis jos dalyvių socialinei elgsenai. Pagrindiniai sisteminės analizės klausimai: 1) Kokie socialinės elgsenos konstruktai yra tyrinėjami, vertinant NVC intervencinės programos poveikį? 2) Ar NVC intervencinė programa yra veiksmingas įrankis, keičiant įvairius dalyvių socialinės elgsenos konstruktus? Papildomai siekta įvertinti NVC intervencinės programos veiksmingumo tyrimų ribotumus ir galimybes. Tyrimų apžvalga parodė, kad taikant NVC intervencinę programą dažniausiai tyrinėti dalyvių empatijos, neigiamų emocijų raiškos, streso įveikos, sąmoningumo ir santykius puoselėjančio bendravimo konfliktinėse situacijose gebėjimų pokyčiai. Atskiruose tyrimuose nustatyti asmens konfliktiškumo, rizikos nusikalsti (recidyvų), pasitenkinimo santuoka, gebėjimo perkelti nesmurtinio bendravimo įgūdžius į asmeninį gyvenimą pokyčiai. Tyrimų metodologija skiriasi, autoriai remiasi pagrindiniais NVC programos principais, tačiau ją modeliuoja priklausomai nuo aplinkybių (tiriamųjų amžiaus, gyvenimo situacinių aplinkybių, tyrimo tikslų ir kt.). Daugeliu atvejų (75 proc.) nustatyti reikšmingi, pozityvūs minėtų konstruktų pokyčiai, vertinant juos tiek individualiame, tiek grupės lygiuose. Apibendrinant sisteminės apžvalgos rezultatus galima daryti prielaidą, kad NVC intervencinė programa gali būti veiksmingas instrumentas, keičiant individų ir grupių socialinės elgsenos modelius, nes stiprina bendraujančių empatiškumą, jautrumą savo ir kitų poreikiams bei išgyvenimams, ugdo gebėjimus verbalizuoti, empatiškai susidoroti su stresu ir konfliktais. Tačiau nedidelis tyrimų skaičius ir metodologiniai ribotumai skatina tęsti NVC intervencinės programos veiksmingumo tyrimus, atsižvelgiant į galimą situacinių veiksnių, kuriais gali būti tiek programos elementai, tiek dalyvių charakteristikos, poveikį jos veiksmingumui.