Hagos taikos konferencijos ir jų įtaka tarptautinei teisei

1899-1907 m. Hagos taikos konferencijose, tarp kitų tarptautinės teisės klausimų, buvo pirmą kartą tarptautiniu mastu kodifikuoti sausumos karo įstatymai ir papročiai. Ši kodifikacija turėjo didžiulę įtaką karo teisei, o principinės jos nuostatos išlaikė savo svarbą iki šiol. Šiame straipsnyje, pasiremiant įvairiais norminiais ir doktrininiais šaltiniais, aptariamos trys svarbiausios nuostatos iš Sausumos karo įstatymų papročių sąvado (sudėtinės 1899 m. ir 1907 m. II ir IV Hagos konvencijų dėl sausumos karo įstatymų papročių dalies): klasikinė kombatanto sąvoka, Martenso išlyga bei klasikinės karinės okupacijos samprata.

The article deals with the classical questions of Hague Law of War, namely but not limited: classic combatant concept, Marten‘s clause and classic understanding of occupatio bellica. The content of these concepts is revealed by looking at travaux preparatoire of the Hague Peace Conferences (1899 and 1907) as well as at normative texts and their subsequent interpretation in legal writings. It is noted that classic Hague Law of War merely fixed the existing legal status quo than developed the law of war which resulted into applicability problems during non-classic situations that happended in the middle of XXth century closely related to the Second World War. Despite of historical significanse Hague Law issues are also of particularly importance to evaluation of situation of Lithuania during 1940-1990 Nazi and Soviet occupation.