Pasaulietinės valstybės principas

Abstract

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės“. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 7 punkte formuluojama plačiau: „Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas.“ Taigi konstitucinis pasaulietinės valstybės principas Lietuvoje yra ne Konstitucijos expréssis verbis, bet konstitucinės doktrinos sukurta formulė. Straipsnyje analizuojami kai kurie pasaulietinės valstybės kaip valstybės ir bažnyčios santykių principo sampratos aspektai konstitucinėje jurisprudencijoje ir konstitucinės teisės doktrinoje bei šio principo veikimo srities remiantis valstybės ir bažnyčios bendradarbiavimo modeliu problematika. Siekiama parodyti, kad hermeneutiškai aiškinant Konstituciją pasaulietinės valstybės principą reikėtų interpretuoti visų Lietuvos tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų veikimo, kaip visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo, daugiakultūriame kontekste, todėl švelnaus valstybės ir bažnyčios atskyrimo (lietuviškojo „atskirumo“) doktrina yra lietuviškosios pasaulietinės valstybės principo interpretacijos condítio sine qua non.

The provisions of the Constitution of 25 October 1992 reveal the reaction of the drafters towards the negative consequences of restrictions on religious and other beliefs during the period of Soviet occupation. Neither the text of the Constitution nor in the constitutional jurisprudence defines any strict principle of separation of church and state. In the jurisprudence of the Constitutional Court, the notion of a secular state is construed within the context of cooperation between these two permanent participants of legal relations—the state and the church. Therefore, the Lithuanian interpretation of the secular state principle is not strict or laicistic. This could have influenced the Constitutional Court’s choice to use the notion of ‘“neutrality’, which namely argues for a special national recognition of the church. Granting of a privileged status to the church within the state is in harmony with the religious and world-view neutrality of the state because the state is not neutral with regard to values. The separation of church and state, by definition, confirms religious neutrality based on the secularity of the cooperative content. The religious and world-view neutrality of the state determines the cooperation of the state and the church in the implementation of common educational, social and cultural goals. The hermeneutical construction of the Constitution compels an interpretation of the secular state in the multicultural context of all traditional churches and religious organizations that constitute the social, cultural and spiritual heritage of Lithuanian society.