Options
The musicality of literary texts of M.K. Čiurlionis’s “Žodžio kūryba”
Date Issued |
---|
2019 |
The musicality of a literary text is usually explored from the perspective of the interaction of the two arts, based on the Aristotle classification of the senses. A new stage of analysis would be the modern concept of personality−synaesthete and synaesthetic interpretation of artworks. The literary creation of M.K. Čiurlionis is hardly researched from the musicality point of view. The main principles of his artistic creation are discussed using the concept of intermediality and synaesthetic insights. Čiurlionis’s literary texts are very picturesque. Many of the mentioned elements are also found in his works of art. The dynamics of texts is shaped similarly to paintings − spaces are continually expanding, containing consonants of larger or smaller motifs as if variably echoing the main artistic idea − drawing, colour, figure. The analysed M.K. Čiurlionis’s texts are characterised by their lexicon, lyricism, sorrowful, longing intonation, rush towards the vast spaces and at the same time with a subtle colour scheme and fragile emotional dynamics intrinsic to Lithuanian folk songs. They also sound with the symbolism of the romantic subject: loneliness, path searching, and other motifs, which blend into the elements of Christian theology and mysticism. Therefore, the symbolism of M.K. Čiurlionis is very close to the Lithuanian worldview. The Christian worldview is also deeply rooted in Čiurlionis’s works. It is a fundamental, direct confession to God in “Dienoraščiai” [the Diaries], mythical in “Pasaka” [Fairy Tale], and structural in “Psalmė” [Psalm]. Not only biblical motifs are used here, but the composition itself is close to the traditional structure of the psalm (it is plurimediality). Musically, Čiurlionis’s texts are characterised by the principle of variation repetition (one of the primary, archetypal principles in the transmediality category). The compositional basis of the works is also close to the archetypal models − the two-part form, the analogue of the three-, four-part cycle, sonata cycle. All Čiurlionis’s works exhibit a synaesthetic sense of existence, when sounds, colours, space, breadth, light, darkness, height blend, change, transform and illuminate with other colours and nuances of sounds. However, synaesthete’s view encompasses everything at once − and the glowing sound of mystical Otherside transcendence and the echo of that glow in the earthly existence. Such Čiurlionis − synaesthete’s view, opening up the inner light of the elements of being, is vivid in his painting, music and literary texts.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875−1911) kūryba yra įdomi ir originali savo sinestezine menų sąveikų pajauta. Ypač plačiai tyrinėtas jo dailės kūrinių muzikalumas, dinamika, jų neoromantinės ir simbolistinės tendencijos, folkloriškumas ir mistika, archetipiniai vaizdiniai ir t. t. M.K. Čiurlionio muzika taip pat analizuota daugeliu rakursų, akcentuojant jų tapybiškumą, programiškumo, folkloriškumo ir simbolizmo estetikos dermę, taikant ne tik tradicinius muzikos kūrinių analizes metodus, bet moderniausias formos sampratos koncepcijas ar metodologijas (G. Daunoravičienė, D. Kučinskas, R. Janeliauskas, R. Gaidamavičiūtė ir kt.). Tačiau palyginti negausi M.K. Čiurlionio žodinė kūryba, be „Laiškų Sofijai“ ir rinkinio „Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai“ (V. Landsbergis, N. Gaidauskienė ir kt.), nėra plačiau tyrinėta. Šio straipsnio tikslas, pasinaudojant intermedialumo koncepcija ir kt. metodologijomis, apibūdinti, koks yra Čiurlionio tekstų muzikalumo pobūdis, kaip juose pasireiškia sinestezijos fenomenas. Darbe remiamasi Wernerio Wolfo, Vytauto Landsbergio, Salomėjos Jastrumskytės, Nidos Gaidauskienės, Vladimiro Karbusickio, Viktoro Bobrovskio ir kt. veikalais, naudojamasi komparatyvine metodologija. Išanalizavus M.K. Čiurlionio „Žodžio kūrybą“, prieita tokių išvadų. 1. Literatūriniai Čiurlionio tekstai yra labai tapybiški. Tekstų dinamika formuojama panašiai kaip tapybos kūriniuose – erdvės vis platėjančios, o jose ryškėja didesnių ar mažesnių motyvų sąskambiai, tarsi variantiškai ataidintys nuo pagrindinės meninės idėjos – brėžio, spalvos, figūros. 2. M.K. Čiurlionio tekstai pasižymi lietuvių liaudies dainoms būdinga leksika, lyrizmu, graudžia, ilgesinga intonacija, veržimusi į plačias erdves ir kartu subtiliu spalviniu koloritu, trapia emocine dinamika. Intermedialumo koncepcijoje tai artima ir dalinio citavimo ir muzikos kūrinio įspūdžio atkūrimo (evocation) padaloms. Tekstuose taip pat skamba ir romantinio subjekto simbolika: vienišumo, kelio ieškojimo ir kt. motyvai, kurie susilieja su krikščioniškosios teologijos ir mistikos elementais. 3. Krikščioniškoji pasaulėjauta giliai įsišaknijusi Čiurlionio kūryboje. Tai fundamentinis, tiesioginis Dievo išpažinimas „Dienoraščiuose“, sakmiškas „Pasakoje“, struktūrinis gelmiškumas „Psalmėje“. Joje vartojami ne tik bibliniai motyvai, bet ir pati kompozicija, artima tradicinei psalmės struktūrai (tai intermedialusis plurimedialumas). 4. Muzikiniu požiūriu Čiurlionio tekstams būdingas variantiško kartojimosi principas (tai vienas pagrindinių, archetipinių principų transmedialumo kategorijoje). Kūrinėlių kompoziciniai pagrindai taip pat artimi archetipiniams modeliams – dviejų dalių formai, trijų, keturių dalių ciklo, sonatos ciklo analogui. 5. Visuose Čiurlionio kūrinėliuose akivaizdus sinestezinis būties pojūtis, kai garsai, spalvos, erdvė platumas, šviesa, tamsa, aukštis tarsi susilieja, persikeičia, transformuojasi, sušvinta kitomis spalvomis, garsų niuansais. Sinesteto žvilgsnis tarsi apima iš karto viską – ir mistinės anapusinės transcendencijos švytintį skambesį ir to švytėjimo virpesių aidą žemiškoje būtyje. Toks Čiurlionio, kaip sinesteto žvilgsnis, atveriantis vidinę būties elementų šviesą, ryškus ir tapyboje, ir muzikoje, ir literatūriniuose tekstuose.
Leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba |