The spirituality and culture intercrossing in the human body through the art of dance

In my paper I am going to discuss the issue of the priority of arts in human culture propounding at the same time the scientific approach of some dance anthropologists and dance aestheticians who claim that dance was the first art the human being created, much earlier before writing and speaking emerged. This view is endorsed by another view that the rise of writing and speaking has been of evolutionary character and was obtained by humans relatively late. Therefore dance being virtually and directly a bodily expression can be categorised as an non-verbal expression, separate from the writing and speaking skill. Firstly, I present a main stream of anthropologists advocating my point of view and provide stark evidence for that. Secondly, I will examine an example of sacred dance which can be an epitome of spirituality/religion and culture interaction taking place in psycho-physical reality of the human body, in other words, in a Person. My point of view is going to be substantiated by a wide range of phenomena from cave painting to Dervish dance. The conclusive argument I am going to propose concerns the relationship between religion and art, the human body and sacredness.

Šiame darbe ketinama atkreipti dėmesį į meno prioritetą žmonijos kultūroje. Todėl norima išryškinti kai kurių šokio antropologų ir šokio estetikos tyrėjų požiūrį, teigiantį, jog šokis buvo pirmasis menas, atsiradęs daug anksčiau nei raštija ar kalbos menas. Šį požiūrį patvirtina ir mokslininkų teiginiai, jog raštas ir žodis evoliuciniu būdu žmonijos istorijoje radosi gana vėlai. Todėl šokis ir, tiesiog, kūno išraiška gali būti priskiriami neverbalinei saviraškai, atskirtai nuo rašymo ir kalbėjimo gebėjimų. Pirma, pateikiami garsių antropologų pasisakymai, kurie sutvirtina dėstomą poziciją ir pateikia akivaizdžių įrodymų. Toliau nagrinėjamas šventojo šokio pavyzdys, kuris gali būti dvasingumo, religijos ir kultūros sąveikos, besirandančios žmogaus kūno psichofizinėje realybėje, kitaip tariant, asmenyje, pavyzdys. Ši pozicija grindžiama įvairiais įrodymais, pradedant urvine tapyba ir išsiplečiant iki Dervišo šokio apžvalgos. Išvados siejamos su įžvalgomis į religijos ir meno santykį bei į žmogaus kūno ir sakralumo sąsajas.