Laisvė gauti paslaugas

Europos Bendrijų sutarties 49 straipsnyje yra įtvirtinta laisvė teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje nei asmuo yra įsisteigęs, tačiau nėra tiesiogiai minima teisė gauti paslaugas. Teisė gauti paslaugas, o tiksliau teisė būti paslaugų gavėju kitoje valstybėje narėje, yra numatyta 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 64/221/EB 1 straipsnyje [2]. Nors ši direktyva turi labiau istorinę reikšmę, nes ji jau pakeista, tačiau toks paslaugų gavėjų paminėjimas leidžia teigti, kad Europos Bendrijų (toliau – EB) sutarties 49 straipsnis yra taikomas ne tik laisvei teikti, bet ir laisvei gauti paslaugas kitoje valstybėje narėje. Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje tokią nuostatą taip pat išvedė iš EB sutarties 49 straipsnio aiškinimo. Luisi and Carbone byloje jis patvirtino, kad paslaugų judėjimo laisvės neatskiriama dalis yra ir paslaugų gavėjo teisė vykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę siekiant pasinaudoti joje teikiama paslauga. Todėl visi ribojimai įgyvendinti šią teisę turi būti laikomi laisvo paslaugų judėjimo suvaržymu ir yra draudžiami [10]. Paslaugų gavėjui yra suteikiamos atitinkamos teisės, be kurių laisvė gauti paslaugas būtų neveiksminga. Todėl tikslinga išsiaiškinti šias teises ir apibrėžti paslaugų gavėjo sąvoką. 2006 m. gruodžio 12 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl paslaugų vidaus rinkoje, todėl toliau bus remiamasi šia direktyva siekiant nustatyti paslaugų gavėjo sąvoką ir jam suteiktas teises.

Im Artikel 49 Europäischen Gemeinschaften des Vertrags stellt dar, dass die Mitgliedstaaten alle Hindernisse für den freien Dienstleistungsverkehr beseitigen dürfen. Dieser Artikel ersieht nur die Freiheit der Dienstleistungsanbot. Der Gerichtshof der Europäischen Gemeinschaften hat in seiner Entscheidung Luisi und Carbone festgestellt, dass dieser Artikel auch für Dienstleistungsempfang gielt. Am 25.2.2004 schlug Kommission der Europäischen Gemeinschaften eine Richtlinie über Dienstleistungen im Binnenmark dem Europäischen Parlament und dem Rat vor. Am 12.12.2006 war diese Richtlinie angenommen. Nach dieser Richtlinie ein Dienstleistungsempfänger ist jede natürliche oder juristische Person mit der Staatsangehörigkeit eines Mitgliedstaates, oder eine Person, der die Rechtakte der Europäischen Gemeinschaften einige Rechte gewährleisten, und die für berufliche oder andere Zwecke eine Dienstleistung in Anspruch nimmt oder nehmen möchte. In dieser Richtlinie sind dem Dienstleistungsempfänger solche Rechte wie Recht zur Ausreise, Diskrieminierungsverbot, Recht auf Information gewährleistet. Durführung dieser Rechte müsst die entsprechende Sicherung der Freiheit des Diensleistungsempfangs erreichen.