Įgyjamoji senatis: taikymas Lietuvoje

Abstract

Vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto priklausomybės klausimus, yra įgyjamoji senatis. Šis klasikinis civilinės teisės institutas[1] buvo pašalintas iš Lietuvos teisinės praktikos tarybiniu laikotarpiu ir „sugrįžo“ tik su naujuoju Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu[2] (toliau – CK). Nepaisant palyginti trumpo taikymo laikotarpio, įgyjamosios senaties institutas buvo aktyviai taikomas ir keičiamas. Dėkingą nišą taikyti šį institutą atveria Lietuvoje įvykusios transformacijos, sujaukusios nusistovėjusius civilinius santykius, konkrečiai – po Nepriklausomybės prasidėjęs valstybinio turto denacionalizavimas. Nors šis procesas buvo atitinkamai administruojamas, tačiau neišvengiamai dalis turto virsmo procese pateko į neapibrėžtą padėtį – valstybinių ar kolūkinių organizacijų, kurių balanse buvo turtas, nebėra arba turtas apskritai neaišku kam priklausė. Tačiau kyla kitų klausimai – kokios yra įgyjamosios senaties taikymo ribos? Ar šis institutas Lietuvoje taikomas sėkmingai ir kokios priežastys tai lemia? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, straipsnyje analizuojamos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos, šių sąlygų aiškinimas ir taikymas Lietuvos teismų praktikoje, įgyjamosios senaties ir kitų civilinės teisės institutų santykis bei siekiama įvertinti veiksnius, kurie padeda ir kurie kliudo aptariamo instituto plėtrai.