Privačių miškų naudojimas: dabartis ir ateitis

Darnaus vystymosi koncepcijos nuostatos reikalauja derinti ekologinius, ekonominius ir socialinius visuomenės interesus. Tai ypač svarbu naudojant gamtinius išteklius. Kadangi miškas nėra vien tik medienos ištekliai, labai svarbu yra nepažeisti šių principų. Valstybinės reikšmės miškuose, kurie užima beveik puse visos Šalies miško žemės (1029.9 tūkst. ha), ūkininkaujama laikantis visų darnaus vystymosi reikalavimų, urėdijų veikla reglamentuota ir kontroliuojama. Kitokia padėtis yra privačios nuosavybės miškuose. Atkuriant nuosavybės teise, ir toliau didėja privačių miško savininkų skaičius. Nevienodi valdų dydžiai (nuo 0,5 iki 200,0 ha), skirtingi savininkų interesai, jų profesinis pasirengimas, finansinės galimybės sąlygoja ir skirtingą ūkininkavimą juose. Vieniems miškas yra vertybė, kurią reikia saugoti ir taupiai naudoti, kiliems - tik lėšų šaltinis, iš kurio kartą pasisėmus, daugiau juo rūpintis nebereikia. Neretai miško savininkai siekia tik kuo greičiau iškirsti brandų mišką ir parduoti medieną, nesirūpindami tuo, kaip pasodinti ir prižiūrėti mišką, kad jis tenkintų ne vien savininko ekonominius, bet ir visuomenės ekologinius bei socialinius interesus. Siekiant išaiškinti miško savininkams, kokią naudą jie ir visuomenė galėtų gauti, jeigu ūkininkaudami savo miške laikantis visų darnaus vystymosi reikalavimų, turėtų aktyviau dalyvauti ne tik visuomeninės, bet ir valstybinės institucijos, nes valstybė ir turi būti suinteresuota pasiekti, kad gerėtų jos piliečių materialinė gerovė, kad jie gyventų sveikoje aplinkoje.