The development of the philosophies of science and law: parallelisms, reciproceties, perspectives

The paper presents an inquiry into analogies, reciprocities and influences between the two domains of philosophy – philosophy of science (modern epistemology) and philosophy of law (jurisprudence) – as well as an analysis of the development of jurisprudence through the prism of approaches and criteria that come from modern epistemology. Starting with the general estimation of the relation between developments of epistemology and jurisprudence, the research focuses on highlighting of the incoherencies of the different schools or conceptions of jurisprudence in the 20th century. The basic exponent of the incoherency is the fluctuation between two main strategies in the articulation of the foundations of law – empiricist/naturalistic/inductive and logocentric/rationalistic/deductive – found also in the philosophy of science. The escape route from this fundamental undecidable of jurisprudence is sought at the intersection of the two strategies, where the necessity of the theory of anthropogenesis as an inherent part of jurisprudence becomes evident. This escape route also necessitates the outer disciplinary and inner theoretical openness of the academic discipline of the philosophy of law.

Straipsnyje pateikiama analogijų, sąveikų ir įtakų tarp dviejų filosofijos sričių – mokslo filosofijos (moderniosios epistemologijos) ir teisės filosofijos (jurisprudencijos) – analizė, taip pat pristatomas jurisprudencijos raidos ir šiuolaikinės būklės bei perspektyvų tyrimas panaudojant kriterijus, kurie gali būti kildinami iš moderniosios epistemologijos ideologinio lauko. Analizė pradedama bendruoju epistemologijos ir jurisprudencijos santykio įvertinimu, istorinių ir loginių dviejų filosofijos sričių koreliacijų nustatymu. Loginėje plotmėje ši koreliacija tampa akivaizdi dėl refleksijos objekto analogijos, kurią gerai reprezentuoja išraiškos tapatybė: anglų kalba žodis „law“ reiškia tiek mokslinį dėsnį (mokslinę taisyklę), tiek teisinį įstatymą (teisinę taisyklę). Istorinėje plotmėje dviejų filosofijos sričių vystymosi panašumas ir netgi sąveika yra akivaizdi pradedant nuo ikimodernistinės natūralistinės teisės koncepcijos laikų. To išraiška yra abiejų filosofijos sričių fundamentalių nuostatų – 1) empiricizmo, natūralizmo, induktyvizmo ir 2) logocentrizmo, racionalizmo, deduktyvizmo – analogiška kaita (apimant ir antropocentrizmą kaip tarpinę poziciją tarp empiricizmo bei logocentrizmo) ir išliekantis dualumas.
Antroje straipsnio dalyje susitelkiama ties įvairių XX amžiaus jurisprudencijos mokyklų ir sampratų analize išryškinant jų nenuoseklumus pasirenkant vieną ir kitą minėtą (t. y. empiricistinę arba logocentrinę) fundamentalią nuostatą svarstant teisės ištakas, arba kitaip, pagrindus. Analizuojamos tokios teisės filosofijos mokyklos ir sampratos kaip H. Kelseno normatyvizmas ir C. Schmitto decizionizmas, šiuolaikinė prigimtinė teisė, amerikietiškas ir skandinaviškas realizmas, sociologinė ir istorinė jurisprudencija, H. L. A. Harto pozityvistinė ir K. Popperio mokslinė teisės sampratos. Tyrimas parodo, kad nepaisant šių sampratų ir mokyklų stereotipinės asociacijos su viena ar kita minėta fundamentalia nuostata, visoms joms (išskyrus H. Kelseno ir C. Schmitto iš esmės nuoseklias ideologijas) trūksta nuoseklumo laikantis šios nuostatos, o tai rodo, jog jurisprudencijai, kaip visuminei disciplinai, būdingas svyravimas, neapsisprendimas (J. Derrida nuomonė). Straipsnyje teigiama, kad išeities iš tokios jurisprudencijos būklės turi būti ieškoma dviejų minėtų fundamentalių nuostatų sankirtoje, akivaizdžiam tampant antropogenezės teorijos kaip sudėtinės jurisprudencijos dalies poreikiui. Tokios išeities galimybė taip pat išryškina jurisprudencijos, kaip teisės filosofijos, išorinio disciplininio ir vidinio teorinio atvirumo reikalingumą.