Options
The price and the value of image
Date Issued |
---|
2009 |
Nowadays image is a fashionable concept broadly used in business as well as in politics. This trend encourages us to look for methods and possibilities to calculate the value and the price of image. Because the “formula of image” does not exist, direct calculation of the price of image is not possible. Such a situation leads us to an analysis of brand names, attempts to calculate the price of image in daily life as well as in crisis situations, and the investigation of the price paid for the lease of a corporate name. The Reputation Institute gives special attention to the methods of calculation of the reputation quotient. This practice is valuable for the analysis of image-making. From the author’s point of view, at present the most important problem is that invoices for image-making are paid through media assets. Today the largest part of media expenses is covered not by media users, but by advertisers and the so-called imagemakers. Such a situation only highlights the conflicts between business and public interests in the media. Invoices for image-making are transformed into invoices for the fairness of the media and paid not only by image-makers or their customers, but also by the entire society.
Šiandienos versle ir politikoje įsišaknijusi įvaizdžio mada verčia kelti klausimą, kaip būtų galima objektyviai apskaičiuoti įvaizdžio vertę ir kokią kainą galima mokėti už įvaizdžio kūrimą. Vargu ar realu svajoti apie kokią nors „įvaizdžio kainos formulę“, tad straipsnyje apžvelgiami bandymai įkainoti prekės ženklą, skaičiuoti įvaizdžio vertę buitinėje plotmėje, ekstremaliose situacijose bei vadinamoji „vardo nuomos“ praktika. Atskirai aptariama Reputacijos instituto sukurta vadinamojo reputacijos koeficiento skaičiavimo metodika, kuri galėtų būti naudinga vertinant įvaizdžio kūrėjų pastangas. Daugiausiai dėmesio skiriama tam, ką vadintume visuomenės sąskaitomis už įvaizdžio kūrimą, kurias tenka mokėti per žiniasklaidą. Šiandien vis didesnę visuomenės informavimo priemonių išlaidų dalį padengia ne informacijos vartotojai, bet reklamos teikėjai ir vadinamieji įvaizdžio kūrėjai. Tai dar labiau išryškina vidinius žiniasklaidos prieštaravimus tarp verslumo ir visuomeninės pilietinės misijos. Sąskaitos už įvaizdžio kūrimą tampa sąskaitomis už žiniasklaidos principingumą, kurias jau turi apmokėti ne tik (ir ne tiek) patys įvaizdžio kūrėjai ar jų užsakovai, bet visa visuomenė.