Ombudsmeno instituto reikšmė konstitucinėje sistemoje
| Author(s) |
|---|
Žiobienė, Edita |
| Date Issued |
|---|
2019 |
Straipsnyje analizuojama ombudsmeno institucijos reikšmė konstitucinėje sistemoje, šios institucijos paskirtis, prigimtis ir transformacija per pastaruosius du šimtmečius tiek senosios demokratijos šalyse, tiek ir naujai demokratijos keliu žengiančiose šalyse. Kiekviena valstybė, pasirinkdama ombudsmeno ar žmogaus teisių institucijos modelį, sprendžia daug klausimų: kaip užtikrinti ir išsaugoti nepriklausomos institucijos statusą, pagarbą jos rekomendacinio pobūdžio sprendimams, kokias mandato ribas nustatyti, kad principas „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ būtų iš tikrųjų įgyvendintas, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, užtikrinta teisės viršenybė, valdžios institucijų atskaitingumas ir administravimo skaidrumas. Net ir tradicinės „klasikinės“ ombudsmeno institucijos išgyvena tam tikrą evoliuciją, šiandien iš jų tikimasi apginti ne tik nuo galimo viešojo administravimo biurokratizmo ir piktnaudžiavimo, bet realiai garantuoti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. Ši institucinė evoliucija vyksta konstitucinėmis reformomis, institucinėmis pertvarkomis arba įstatymu nustatomomis papildomomis funkcijomis. Paradoksalu, bet ombudsmenas gali būti labai galingas ir taip pat visiškai be galios, atskaitingas Parlamentui, bet ir turintis visišką nepriklausomumą įgyvendindamas savo funkcijas.1 Iš vienos pusės, ombudsmenas, atlikdamas tyrimą, gali išsireikalauti visus reikalingus dokumentus, įeiti į bet kurias patalpas, įskaitant ir uždaro tipo institucijų, tačiau iš kitos pusės, jo priimtas sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio, tad trapios demokratijos sąlygomis ombudsmenui tenka įrodinėti savo sprendimo teisėtumą, pagrįstumą.
This article examines the role of ombudsman in the cosntitutional system, its mandate and proliferation in countries of so-called „old“ democracy and „fragile“ democracy. Many challenges should be discussed: how to adopt the model of ombudsman institution, strengthen the institution and enhance the level of protection and promotion of human rights, how to guarantee idependence, impartiality and repoect for decisions of recommendable manner. The so-called „classical“ ombudsman institutions mandates diverged, they are being given aditional powers of different scope with respect of human rights. The changing face of ombudsman institution around the globe demonstrates that today it‘s not enough to guarantee good public administration, but respect of human rights. The ombudsman office is a paradox, being both powerful and powerless at the same time because, on one hand, he or she has extensive powers to investigate, to subpoena and examine witnesses and documents, to visit a site or office, and to determine whether a complaint is justified, but on the other hand, as noted earlier, he or she does not have the power to make any public agency or official to accept his or her recommendation. However, the success of the classical ombudsman depends to a great extent on the support of the legislature that is supposed to debate the annual and special reports of the ombudsman and act on them.29 In the fragile democracy the ombudsman is obligated to explain reasoning or legality of his decision.