Socialistinės teisės tradicijos pavyzdžiai šiuolaikiniame statybos santykių teisiniame reguliavime
Bakšienė, Daiva |
Construction can be seen as a field that has undeniably important results for both present and future society. In terms of administrative law, it is also notable for intense and detailed legal regulation that is constantly being improved. But despite legislative efforts, the results of this activity often fail to meet the expectations of its participants and society. The article raises the hypothesis that the reason for this may be a political and social revolution in the state 25 years ago that was not fully realised. This hypothesis is suitable for the analysis of specific examples of legal regulation in construction, and comparing them to the features of social law examined in the law doctrine. The article provides only some of the examples collected during the study, but is sufficient to identify legal paternalism, actions of institutions based solely on their discretion, and disproportionate state intervention in relations of private persons. It can therefore be recognised that legal measures characteristic of the tradition of social law are still applicable in this field. Applied in conjunction with faster-developing public administration law, freedom of contract and other legal principles, they cannot give the results expected of them.
Statyba gali būti vertinama kaip viena iš sričių, kurios rezultatai turi neabejotiną reikšmę tiek dabarties, tiek ateities visuomenei. Taip pat tai administracinės teisės sritis, iš kitų išsiskirianti intensyviu ir detaliu teisiniu reguliavimu bei nuolatiniu jo tobulinimu. Visgi nepaisant teisėkūros pastangų, nagrinėjamos veiklos rezultatai dažnai neatitinka nei jos dalyvių, nei visos visuomenės lūkesčių. Straipsnyje keliama hipotezė, kad nesėkmių priežastimi gali būti ne iki galo įsisąmonintas prieš ketvirtį amžiaus valstybėje įvykęs politinis ir socialinis perversmas. Ši hipotezė tiriama analizuojant konkrečius statybos teisinio reguliavimo pavyzdžius, lyginant juos su doktrinoje nagrinėjamais socialistinės teisės tradicijos bruožais. Nors straipsnyje pristatoma tik dalis surinktų pavyzdžių, jų pakanka, kad šioje srityje būtų identifikuotas socialistinės teisės tradicijai būdingas teisinis paternalizmas, institucijų veikimas remiantis vien diskrecija, neproporcingas valstybės kišimasis į privačius asmenų santykius. Taigi, gali būti pripažinta, kad šiuolaikiniame statybos teisiniame reguliavime vis dar naudojamos socialistinės teisės tradicijai būdingos priemonės, kurios, taikomos kartu su greičiau besivystančia viešojo administravimo teise, sutarčių laisvės ir kitais teisiniais principais, nebegali duoti tų rezultatų, kurių iš jų tikimasi.