Lietuvos kaimas ekonominės krizės sąlygomis

Abstract

Atkurtos Lietuvos Nepriklausomybei - dvidešimt metų. Per šį laikotarpį pertvarkant iš pagrindų žemės ūkio sistemą ir grąžinant žemę savininkams Lietuvos kaimo žmonės neišvengiamai patyrė įvairių išbandymų ir pokyčių. Reformuojant šalies ekonomiką, daugelis žmonių (ne tik kaimiečių, bet ir miestiečių, netekusių darbo ir nesuradusių pragyvenimo šaltinio mieste) rinkosi agrarinę gamybą, kaip išgyvenimo būdą. Todėl susigrąžinę senelių arba tėvų žemę ryžosi joje dirbti, tęsti tėvų ūkininkavimo tradicijas, plėtodami mišrius daugiašakius ūkius. Ūkininkavimas Lietuvoje turi šimtametes tradicijas. Jis ir toliau bus vystomas tiek tradicine kryptimi, tiek irnetradicine bei alternatyvia, pavyzdžiui, plėtojant kaimo turizmą. Dėl šalį sukrėtusios ekonominės recesijos kaimo žmonės išgyvena tam tikrą socialinę įtampą. Be socialinių problemų, tokių kaip nedarbas, migracija, išsilavinimo ir kvalifikacijos stoka, egzistuoja nemažai kitų reiškinių, stabdančių kaimiškųjų regionų konkurencingumą bei efektyvų kaimo plėtros formavimąsi. Tam daugiausiai įtakos turi neracionaliai suformuoti smulkūs ir neefektyvūs ūkiai, nepritaikyta kaimui infrastruktūra, ne visiškai tinkama konsultavimo sistema ūkininkams, rengiantiems verslo planus bei projektus ir pan.