On the Question of the History of the Creation and Formation of the Programme of the Fresco Painting of the Pokrovsky Cathedral (Sobor of the Intercession of the Holy Virgin) of Barnaul

The establishment of Soviet power in Barnaul is connected with tragic events for the Orthodox Church: the closing of churches, the punishment of priests who did not accept the “godless power”, confiscation of church property, and the ban on religious education for children and the preaching of the Orthodox faith1. In the context of historical events, it is appropriate to reflect on the visual narrative of the fresco painting of the Pokrovsky Cathedral and understand what is presented here: a standard set of copies of well-known examples from the capital recommended by the Holy Synod, selected by the Prior and mechanically transferred by a Siberian artist into the interior of a provincial church or an original fresco programme, although based on the well-established system of iconographic canons and images but created for the purpose, which form the codenarrative, understandable only for the believer from the “recognisable” models and storytelling scenes, to create a unified spiritual space, “the mirror of consciousness”, sensitively reflecting the inner life of the individual (his doubts, fears, hopes), reinforcing it through the visualisation of marks of the Divine power − the analogy of his own pain with the suffering of the Son of God. The purpose of this research is to analyse the meaningful content of the frescoes and the system of their interaction – connectedness to the architectural space of the church. At the same time, the research concentrates primarily on the meaning of the painting programme. There will be no attempt to criticise the artistic value of paintings since it is difficult to distinguish the original message after numerous renewals and restorations.

Sovietų režimo įsigalėjimas Barnaule siejamas su ortodoksų bažnyčią ištikusiais targiškais įvykiais: cerkvių uždarymu, bausmėmis šventikams, kurie nepripažino “bedievės valdžios”, bažnytinio turto konfiskavimu, religinio lavinimo vaikams draudimu ir ortodoksų tikėjimo skelbimu38. Šių istorinių įvykių kontekste Pokrovo katedos freskų tapyba suteikia progą susimąstyti apie vizualuoju freskų naratyvo bei į jas įtapytas prasmes: ar šios freskos tėra standartinis plačiai išplitusių pavyzdžių aptinkamų sostinėje ir rekomenduojamų Šventojo Sinodo kopijų rinkinys, parinktų cerkvės vyresniojo šventiko ir Sibiro menininkų mechaniškai transformuotų ant provincijos cerkvės sienų. O gal jos atskleidžia originalią freskų dėlionės programą nors ir sietiną su nusistovėjusiu ikonografiniu kanonu ir jo atvaizdais, bet atkurtų siekiant tam tikro tikslo, kuris koduotu naratyvu, suprantamu tik tikinčiąjam iš “atpažįstamų” pavyzdžių ir pasakojamųjų epizodų atskleidžia nepakartojamą vientisą dvasinę erdvę, “sąmonės atspindį”, jautriai parodydamas vidinį individo pasaulį (žmogaus abejones, baimes, viltis), aktualizuojant jį per Dieviškosios galios ženklus - per žmogaus kančių analogiją su Dievo Sūnaus kančia. Šio tyrimo tikslas ištirti freskų prasmių turinį ir freskų prasminių sąsajų sistemą– jų ryšį su archtektūrine crekvės erdve. Tačiau tyrimas, visų pirma, nukreiptas į tapybos projekto prasmes. Menininkų tapybos kritikuoti neketinama, nes po daugybės atnaujinimo ir restauravimo darbų sunku atsekti autentišką tekstūrą.