Stoicizmo vaidmuo legitimuojant helenistinę monarchiją

Straipsnyje nagrinėjamas antikinės Graikijos teisinės sąmonės formavimosi procesas. Platonas ir Aristotelis tikėjo, kad polis yra pajėgus pajungti grubią jėgą proto kontrolei. Tačiau prieštaravimai tarp polio ir iškilių asmenybių tai pavertė iliuzija. Tik stoicizmas, formuluodamas paradoksalią prigimtinio įstatymo (nomos physeos) sampratą, sukūrė teorinį pagrindą helenistinei karaliaus kaip įkūnyto įstatymo (nomos empsychos) koncepcijai pagrįsti. Masinės visuomenės ir kolektyvinės sąmonės veiksnio atsiradimas sąlygojo naujas aplinkybes atitinkančio politinių sprendimų centro atsiradimą. Jo devizas – dievo įkvėptas ir paidėją įkūnijantis monarchas ir yra „įkūnytas įstatymas“ (nomos empsychos). Naująjį tvarkos ir teisingumo principą išreiškiantis helenistinio monarcho asmuo tapo natūraliu antikinės žmogaus sampratos pirmavaizdžiu.

The article considers the development of judicial awareness in Ancient Greece. Plato and Aristotle believed that the polis can is subdue strength to the control of reason. However, contradictions between the polis and prominent personalities make that an illusion. The stoic conception of natural law (nomos physeos), generated the theoretical basis for the concept of Hellenistic monarch as the law incarnated (nomos empsychos). The emergence of mass society and of collective awareness necessitated the origination of a new political decision center capable of meeting effectively the new political challenges in new circumstances. The pivotal idea of the center is nomos empsychos (law incarnated), namely, the monarch who, inspired by god, represents paideia and the new principle of justice and order. The person of the Hellenistic monarch becomes the natural prototype of the concept of man.