Mokymosi atostogų teisinis reguliavimas Europos Sąjungoje: lyginamoji analizė
| Author | Affiliation |
|---|---|
Kemežytė, Jūratė |
| Date |
|---|
2007 |
Europos Bendrijų sutarties 49 straipsnyje yra įtvirtinta laisvė teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje nei asmuo yra įsisteigęs, tačiau nėra tiesiogiai minima teisė gauti paslaugas. Teisė gauti paslaugas, o tiksliau teisė būti paslaugų gavėju kitoje valstybėje narėje, yra numatyta 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 64/221/EB 1 straipsnyje [2]. Nors ši direktyva turi labiau istorinę reikšmę, nes ji jau pakeista, tačiau toks paslaugų gavėjų paminėjimas leidžia teigti, kad Europos Bendrijų (toliau – EB) sutarties 49 straipsnis yra taikomas ne tik laisvei teikti, bet ir laisvei gauti paslaugas kitoje valstybėje narėje. Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje tokią nuostatą taip pat išvedė iš EB sutarties 49 straipsnio aiškinimo. Luisi and Carbone byloje jis patvirtino, kad paslaugų judėjimo laisvės neatskiriama dalis yra ir paslaugų gavėjo teisė vykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę siekiant pasinaudoti joje teikiama paslauga. Todėl visi ribojimai įgyvendinti šią teisę turi būti laikomi laisvo paslaugų judėjimo suvaržymu ir yra draudžiami [10]. Paslaugų gavėjui yra suteikiamos atitinkamos teisės, be kurių laisvė gauti paslaugas būtų neveiksminga. Todėl tikslinga išsiaiškinti šias teises ir apibrėžti paslaugų gavėjo sąvoką. 2006 m. gruodžio 12 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl paslaugų vidaus rinkoje, todėl toliau bus remiamasi šia direktyva siekiant nustatyti paslaugų gavėjo sąvoką ir jam suteiktas teises.
Lithuania has been integrated into the European Union since 2004, however a lot of problems concerning the security of workers' rights in Lithuania are still arising. Also, there are a lot of problems in harmonization of legal acts concerning the regulation of labour relationships. The bases of this article are the Labour Code of Lithuania (2003), the Labour Code of Belgium (1978), the Civil Code of Italy (1942), the Worker’s Statute of Spain (1995), and the Employment Agreements’ Statute of Finland (2001). One of harmonization problems is study leave, which becomes more and more problematic in our fast-moving world. This is especially important in Lithuania because the Labour Code of Lithuania which came into force in 2003 and other labour laws dealing with study leaves are inflexible and very inconvenient for employees. As a result, people are restricted in choice of the duration of their study leave. After analyzing the situation in several European Union countries, the author thinks that the most flexible system from the point of view of employee is the Belgian one, where people can decide how many hours they can take to prepare for their examinations. Despite the fact that Belgian time credit system is very effective, the employer has a strict obligation to pay salary to the employees who are studying at the time they did not work or have reduced their working hours. It is necessary to talk about Finnish and Italian systems in the aspect of study leave. The advantage of these countries’ legal regulation is that people can take study leave for maximum of 2 years (in Finland) or 11 months (in Italy). Employees can decide on their own about the need of the duration of their leave. However, they must take study leave in portions.