The responsibility of child soldiers for war crimes
| Date |
|---|
2022 |
Remiantis Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus metine vaikų ir ginkluotų konfliktų ataskaita, 2020 metais į fronto kovą buvo įtraukta daugiau nei 8 tūkstančiai berniukų ir mergaičių. Vaikų dalyvavimas valstybinėse ir nevalstybinėse ginkluotosiose pajėgose, ginkluotose grupėse ir teroristinėse grupėse susiję su įvairiais socialinio, ekonominio ir individualaus lygmens aspektais. Atlikus analizę prieita prie išvados, kad atsisakius gryno „aukos” požiūrio ir suteikus dvigubą statusą dabartinė teisinė kolizija išsispręstų. Be to, vaikų kaip smurtautojų suvokimas leistų suprasti jų baudžiamosios atsakomybės klausimo sudėtingumą. Atitinkamai turi būti sukurtas veiksmingas vaikų karių atkuriamojo teisingumo modelis, kuriame būtų atsižvelgta į tam tikrus lengvinančius veiksnius, o amnestija būtų suvokiama kaip nepriimtina.
According to the UN Secretary-General’s Annual Report on Children and Armed Conflict, in 2020 more than 8,000 boys and girls were drawn into frontline fighting. Children’s involvement in State and non-State armed forces, armed groups, and terroristic groups arises out of range of factors at the socio-economic and individual levels. The vague nature of child soldiers as both victims of their recruiters and perpetrators of actions against their communities deepens the legal loop of the resolution of their criminal accountability. Consequently, this analysis comes to the conclusion that the abandonment of a pure “victimhood” approach in favour of dual status would resolve the present legal impasse. In addition to this, the perception of children as perpetrators would elucidate the complexity of the issue of their criminal responsibility. Accordingly, an effective model of restorative justice for child soldiers has to be established, where certain mitigating factors would be taken into consideration, while amnesty should be perceived as inadmissible.